Mokytojai ir tėvai skundžiasi, kad šiuolaikinių vaikų žinių lygis pastebimai krinta. Naudodamiesi kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais moksleiviai atpranta rašyti ranka, o kompiuteriai dažnai automatiškai ištaiso klaidas.
Kita vertus, ne kas kitas, o mes patys sukūrėme tokią situaciją, kai mokyklose paduoti savo ranka, o ne kompiuteriu, rašytus darbus, referatus jau „ne lygis“. Gerai pamenu, kai tie, kurie kompiuterių dar neturėjo, tik prasidėjus kompiuterizacijos bangai, buvo spaudžiami iš kur nori gauti kompiuterį ir pateikti viską spausdintomis raidėmis. Universitete - vėl tas pats. Tad moralizuoti dabar raštingiesiems ne laikas, nes ką pasėjo, tą ir pjauna.
Be to, ne kartą tie patys mokytojai dairėsi į užsienį sakydami, kad iš lietuvių vaikų reikalaujama pernelyg daug ir krūviai nežmoniški.
Gal su perpildytomis kuprinėmis tikrai išmušėme iš vaikų norą patiems sąmoningai kažkuo domėtis? O teigdami, kad tik iš gaunančių dešimtukus išeis geras žmogus, gerokai prašovėm pro šalį? O, be to, ir kiekviena epocha turi savo rykštę. Informacijos, begalinio skubėjimo ir kompiuterių amžius sutrauko šiltus žmogiškus ryšius, kur ilgiems draugiškiems pokalbiams niekas nebeturi laiko.
Net ir tėvai užleidžia filmukus vaikams, užuot kartu paskaitę knygą. Tad nuo mažumės su kompiuteriais augantys ir skubančius tėvus matantys moksleiviai taip pat tampa į internetą pasinėrę paviršutiniškos ir greitos informacijos vartotojai.
