Artėjantys rinkimai verčia politikus vėl traukti skambius lozungus ir pažadus, kaip jie savo rankomis gali pagerinti Lietuvos gyvenimą. Vieni žada žemesnes prekių kainas, kiti pensijų didinimą, treti - kelis grašius vaikus auginančioms šeimoms. Tačiau rinkimų šūkiuose niekas neužsimena apie tai, kaip politikai kovos su emigracija, savižudybėmis, spręs narkotikų prieinamumo klausimus. Tas temas, kurios iš tiesų ir gramzdina šalį į pražūtį. Žinoma, kaip gali žadėti pakeisti situaciją, kurios kolegos nejudino dešimtis metų? Gal ims ir prisimins rinkėjai tokius pažadus. Tad nekas, jei tektų iš esmės pasidomėti situacija.
Pernai nuo perdozavimo Lietuvoje mirė 90 žmonių, 23 iš jų mirė perdozavę Vilniaus kirtimų romų tabore. Bet tai nėra tie skaičiai, kurie sujaudina politikus. Penkiasdešimt metų gyvuojanti narkotikų prekybos vieta, žinoma, bet kuriam šalies gyventojui, kur visi stovintys namai yra nelegalūs - pastatyti pažeidžiant įstatymą, politikams neatrodo reikšminga problema. O gal net pelninga?
Sakoma, kad lietuviui svetimos bėdos nerūpi, bet man atrodo, kad jos nerūpi tik Lietuvos politikams. Narkotikų prekeiviai kiekviename name suka verslą ir nė negalvoja apie darbą ar integraciją. O ramų miegą naktimis užtikrina 2 tūkst. eurų per mėnesį kainuojanti lojalaus policijos pareigūno pagalba.
Tai, apie ką kalbama viešai nuolatos, politikams nejau yra naujiena? O gal tol, kol patiems nereikia kovoti dėl artimo žmogaus sielos, kol netenka gyventi nuolatinėje baimėje, ar rytojus išauš, kol akis į akį neteko susidurti su artimiausio žmogaus tragedija, jam pasirinkus blogiausią kelią, neįmanoma politikams suprasti, jog pirmauti tokiuose reitinguose priverčia jų abejingumas?