Mes, lietuviai, esame matę daug ko. Mes, Lietuvos piliečiai, esame girdėję daug ką. Mes, Lietuvos gyventojai, esame išgyvenę ir ne tokius kataklizmus: prastais ir brangiais produktais ar prekėm Vakarai mūsų neįvarys nei neviltin, nei pragaran; taip kaip tankais ir šautuvais neįvarė Rytai.
Jau seniai praeitin nuūžė laikai, kai mėsą pirkdavom „tik iš kiemo pusės“, nes parduotuvės vitrinose puikuodavosi tik galvijų kanopos, žmonių nepiktai, bet labai liūdnai vadinamos „vengerkom“. Jau seniai praeitin nuūžė laikai, kai laukdavom socializmo švenčių. Ne, visai ne dėl to, kad jos būtų mums mielos ir jas be prievartinių demonstracijų švęstume, o todėl, kad gautume majonezo, konservuotų žirnelių ar zaporožiečiu pervažiuoto viščiuko davinį. Jau seniai praeitin nuūžė laikai, kai Vilniuje prie „išmetamo“ (ne, ne naudoto, o išmetamo pirkėjui) tualetinio popieriaus išsirikiuodavo dideliausios eilės - lyg visas miestas vienu metu būtų ką tik atsikėlęs nuo puoduko. Tik komunistų bonzos turėjo savo, taip vadinamus, stalus, kuriuose jų vairuotojai ar kiti valstybės apmokami šitų bonzų personaliniai liokajai, didelėm kartoninėm dėžėm į Turniškių „vasarnamius“ ar Čiurlionio gatvės pagerintus apartamentus ir „draugystes“ tempdavo lakštingalų liežuvėlius, kelių spalvų ikrus bei kitą būsimo komunizmo produkciją, apie kurią koks nors Spalio revoliucijos ordino kavalierius, smagus ir būtinai ūsuotas „pašto dėžutės“ (tai kaip ir labai slapta karinė gamykla) tekintojas neturėjo jokio supratimo.
Žemei apsivertus
Dabar visko turim. Gal dėl to man ir smagu gyvent Lietuvoj. Kita vertus, turiu lengvai atsiprašyti: ne visko turim, o visko yra. Smagu, kad koks nors „bonza“ sako: duok. Ir duoda tauta: pasirodo, tas bonza jau seimo narys; ar intrigantas. Politika apsivertė - o ar apsivertė gyvenimas? Retai kas žino. Nueina koks nors pilietis į centrą (prekybos centrą), paklausia: ar? po kiek? na, nejaugi?! Ir eina namo. Arba į darbo biržą. Arba į socialinę tarnybą. Arba spjauna į viską ir važiuoja į airijas, - jose galima ir pusnuogiauti, kad tėvai nesužinotų, jose galima ir nieko neveikti - svarbu, kad... (ne tavo reikalas, premjere; ne tavo reikalas, prezidente.) Smagu pabėgti iš Tėvynės, kai Tėvynė nemyli savo vaikų.
Žemei nesivartant
Dabar turim visko. Gal dėl to man ir smagu gyvent Lietuvoj. Tau - gal irgi. Bandom praustis - ir sekasi: vandens dar yr. Bandom praustis - asilai pavydi. Bandom gyventi - trukdo triušiai; ir koncertmeisteriai, ir sasaldamokratai tautą maitinti nori paprastai ir bjauriai: lietuviai nėra kiaulės - suris viską. Taip, mūsų parduotuvių lentynose yr daug ko - praktiškai visko. Tarptautiniai ėdalo gamintojai gamina viską, už ką galima šio bei to gauti. Tikriau - ne šio bei to, o pini gų. Mes, Lietuvos gyventojai, prasti kontrolieriai - nuo galvijų panagių prišokę prie gražiai įpakuoto melo, atsisakome savo kaimo produkto ir kaip kokios bjaurastys kimbam į TAI, ką ta sumauta „Evropa“ išspjauna. Baikim ėst eurošlamštą. Pradėkim valgyt lietuvišką „žemę“ (Žemaitijos smėlininkė jau seniai Gineso rekorduose - tai vis geriau, nei ččččyyypsai). Valgykim lietuviškai, - nes bjaurūs užsienio maisto gamintojai iš mūsų padarys bjaurų lietuvišką užsienietiško ėdesio vartotoją. (O gal jau ir padarė?)
Žemei atsivertus
Dabar turim visko. Turim daug kontrolės tarnybų, kurios čiulpia mokesčių mokėtojų kraują ir niekaip „neprisisasalina“ prie vagių, prie sukčių, prie apgavikų; prie tų, kurie MUMS padaro kainas, prietų kurie MUMS suėda gyvenimus, - o paskui sako: tai puikios nuolaidos (geltonos etiketės), tai - tiesiog - už dyką. Ir eina pensininkas: labas, prekybos centre; ir eina ne pensininkas: nesąmonė čia - ne melioracija; ir eina vyresnis ar jaunesnis lietuvietis: mes visi tokie - negeri, kad suprantam, kaip galim būti gerais.
Tie, kurie kalba apie dešrą, apie sūrį, apie tai, ko MES iš tikrųjų kažkada kažko neturėjom, - žino dar sykį viską: sumauti europoidai maitina nuodu - tiek skrandžiui, tiek smegenims - vienas nuodas.
Vietoj epilogo
Gaila: nevalgykim, policinYkai (raidę Y parašiau tyčia) „pončkų“. Žinokim: jie kad ir skanūs, bet neverti. Tik cepelinai, spirgučiai ir kiti sveikai riebūs TAUTINIAI produktai mums padės ir būti, ir išgyventi. Tegu trumpai, bet - lietuviais.
