Nusikaltėlius gali saugoti dar didesni nusikaltėliai, - toks scenarijus įmanomas realiame gyvenime, ne tik įtempto siužeto filmuose. Toks pamąstymas peršasi po pastarojo skandalo dėl Kauno tardymo izoliatoriuje vykstančių dalykų. Šio izoliatoriaus buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkė išdrįso teisėsaugai pažerti šokiruojančios informacijos apie įsivešėjusią korupciją, galimai neskaidrius viešuosius pirkimus, privačių ir viešųjų interesų konfliktą. Savo ruožtu Teisingumo ministerija suskubo imtis tyrimo dėl galimų pažeidimų Kauno tardymo izoliatoriuje. Valstybė pradeda guiti korupciją? Matyt, kad taip. Ir tai vyksta drąsių žmonių iniciatyva, kuriems ne tas pats, kas vyksta aplinkui.
Iš tiesų, kai kalbame apie tam tikras institucijas, kurios pačios yra sąžinės sergėtojos, jau avansu joms jaučiame pasitikėjimą, natūralu, sąžiningumas ir yra svarbiausias jų darbo komponentas. O jeigu sąžinė nėra svarbiausias dalykas, ko vertas visas darbas? Atsakymų galėtų būti daug. Ir vienas jų - mūsų valstybė stipriai serga. Akivaizdu, kad viešieji pirkimai tampa ir pasipelnymo niša, todėl būtina kontrolė, būtinas skaidrumas. Lietuvoje turime begalę įvairių sričių kontrolierių, bet aikštėn lendantys faktai parodo dar vieną bėdą - kontrolė menka arba jos nėra.
Viešai pristatantieji korupcijos mastą Lietuvoje dažniau kalba apie gydytojus, diskutuoja, ar dėžutė saldainių ir kava - kyšis ar ne. Nejau beliko tiek išspręsti? Būtų gerai.
Gyvenime visada pasitvirtina esminiai dalykai - yra veiksmas, yra atoveiksmis; ką įdėjai, tą ir gausi. Kažkas pamina sąžinę manydamas, kad išsivers be jos, tačiau be sąžinės gyventi tampa sunku ir net gėda. Taigi sąžinė yra drąsiųjų stiprybė, ne naivuolių, kaip kartais juokaujama, o iš pažiūros kova su vėjo malūnais vieną dieną gali tapti veiksminga.