Gyvenimas toks geras, kad žmonės jo net atsisakonuotraukos (5)

2017 spalio mėn. 12 d. 08:57:23 Perskaitė 1578

Mūsų valdininkai labai mėgsta į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius. Tokiu atveju ne tik pačiam gražesnis atrodo ir taip nerūpestingas gyvenimas, bet ir tautai drąsiai gali trimituoti, kad kiekviena diena yra šventė. Ir, be abejonės, kiekvienas naujas rytas atneša į pasaulį tik dar didesnį gėrį. Juk pas mus kasdien ir mokesčiai mažėja, ir atlyginimai kyla kaip ant mielių, ir šiaip viskas gražu, net „ružava“. Taip sako tie, kurie turėtų dirbti dėl mūsų, tad lyg ir būtų natūralu tikėti. Tačiau kas būtų, jei tie šiltai savo krėsluose sėdintys politikai nusiimtų rožinius akinius? (Klausimas retorinis, juk visi žino, kad to niekada nebus.)

 

Realybėje spalvų beveik nėra. Čia dažniausiai pagrindinį vaidmenį atlieka tik juoda. Jau turbūt visiems seniai atsibodo vėl kartoti, kad nėra už ką susimokėti mokesčius, už ką nusipirkti duonos kąsnį ar aprengti vaiką. Tiesiog tos nuolatinės ašaros valdžios nepasiekia. Taigi argi nebaisu girdėti ir matyti, kad tame neva vis gerėjančiame gyvenime žmonės nebenori gyventi. Nebenori gyventi vaikai. Kodėl jiems kyla tokios mintys? Taip, yra įvairių pagalbos linijų, bet ar visada jos gali padėti, kai tau kalama į galvą, jog balta, o tu matai tik juodą? Žmonės nebesusitvarko su emocijomis ir tame melo bei pažadų kupiname pasaulyje nebemato ne tik šviesos tunelio gale, bet ir mažiausio žiburėlio. Iš tiesų sunku.

O ką tuo metu daro valdžia? Tiesiog pabunda rytą, pramerkia akis ir sako: „Ech, gyvenimas gerėja. Reikia visiems pranešti šią džiugią žinią. Juk taip smagu dalintis geru.“ Taip ir gyvename: vieni nuolatinėje gerovėje, kiti - jos vis viltingai laukdami. Nors ir sakoma, kad viltis - kvailių motina, bet ji vis dėlto miršta paskutinė. Dažniausiai.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net