Rugsėjo pabaigoje Kaune nuaidėjęs pliaukštelėjimas, sugriovė ne tik šeimos gyvenimą, bet ir iliuzijas, kad vaiko teisių reformai buvo pasiruošta tinkamai. Tarnybos kratosi atsakomybės ir tikina, kad viskas griežtai pagal įstatymą, juk jame aiškiai uždraustas smurtas prieš vaikus. Pliaukštelėjo - smurtavo.
Šį antradienį spaudos konferencijoje Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistė kalbėjo, esą neturėtume diskutuoti apie nekaltus pliaukštelėjimus. Jeigu specialistai mano, kad žmonės, kurie vis dar pateisina nekaltą pliaukštelėjimą, pasisako už smurtavimą prieš vaikus, tai verčia abejoti jų kompetencija ir sveika nuovoka.
Atsisakau tikėti, kad politikai nuoširdžiai vylėsi, jog vieną dieną priėmus įstatymą, jau rytoj visoje Lietuvoje nebeliks mušamų vaikų. Taip nebūna net Alisos stebuklų šalyje. Vienos dienos nepakanka visuomenės sąmonei pakeisti. Ne tik dabartiniai Seimo nariai, bet ko gera ir nemaža dalis jų vaikų, buvo auginami jeigu ne su nuostata, kad „beržinė košė“ niekam nepakenkė, tai bent jau puikiai žinojo iš kaimynystėje gyvenančių draugų, koks tos „košės“ skonis. Todėl nereikia maivytis, kad per vieną naktį tapome žiauriai vakarietiški. Gal pagaliau suvokime, kokioje situacijoje esame ir tada nebereikės apsimetinėti, kad nesuprantame, kodėl žmonės vis dar pateisina pliaukštelėjimą.
Ministerija, atsisakiusi bent išbandyti reformą, paliko ne tik vaikus, bet ir tėvus eksperimentinių triušių vietoje. Man gėda dėl įstatymo iniciatorių, staiga praradusių kalbėjimo dovaną, ir ministerijos klerkų, taip ir pamiršusių pripažinti visuomenei, kad likus kelioms dienoms iki reformos vis dar trūko specialistų, nes dalis jų paliko savo darbo vietas, atsisakę prisidėti prie vaikų likimus griaunančios sistemos įgyvendinimo.