Kasryt suskambus žadintuvui prasideda bėgimo maratonas. Greit mauname į dušą, apsirengiame, kad neišgąsdintume praeivių, susitvarkome plaukus, ir skubame į darbus. Pakeliui prigriebiame kavos, o degalinėje pilamės kuro jau žiaumodami dešrainį.
Padirbus vos keletą valandų pilvas jau groja maršą. Bandome priminti apie sukramsnotą dešrainį, bet jam nė motais. Juk naudos iš to pusfabrikačio - tik keliolikos minučių alkio numalšinimas. Sotus nepasijausi, o ir jokių naudingų medžiagų negausi. Vis žvilgčiojam į laikrodį, kada gi tie palaimingi pietūs.
Bet pietauti ramiai irgi negalime sau leisti, juk tiek įvairiausių reikalų reikia per tą valandėlę nuveikti - ir nulėkti išsiųsti laišką, pasiimti pataisytus batus, susimokėti mokesčius... Pietų rezultatas - trumpas užsukimas į kioskelį, kur ragindami paskubėti perkame neva kebabą. Greitai kramsnojame. Pietūs baigėsi. Lekiant atgal į darbą kirba viltis, kad „gerasis” kolega pavaišins traškučiais ar pasidalins bandele.
Nusišypso laimė, jeigu bent vakarienę valgome namuose. Ramiai. Ir neduok Dieve, užlipame ant svarstyklių - iš kur tas svoris, jeigu visą dieną išbuvom alkani? Griūnam į lovą žadėdami sau nuo rytojaus lėtinti tempą ir žiūrėti, ką valgom. Bet vėl sučirškia žadintuvas...
