Gyveni žmogus ir tik dar kartą įsitikini, kad vis dėlto mūsų šaliai iki rojaus žemėje liko nebe tiek jau ir daug. Pas mus viskas gerai, visi laimingi, mokesčiai maži, kainos nesikandžioja, atlyginimai kosminiai, problemų nėra. Tiesiog gyvenk ir žvenk, kaip sakoma. Svetur išgirdę apie tokį dievišką gyvenimą masėmis plūsta į Lietuvėlę, niekas iš čia nebėga...
Šie žodžiai turbūt būtų labai gera pasakos apie utopinę valstybę įžanga. Tačiau pasakos tegu lieka pasakomis. O realybė visada, ar bent jau dažniausiai, būna visiškai kitokia. Tereikia išeiti į gatvę ir paklausti žmonių, jie iškart greitakalbe išpasakos, koks tas vis dėlto geras gyvenimas ant mūsų žemelės. Dažnas kuris gauna minimumą, kitas gyvena iš pašalpų, o ir šiaip čia algos ne auksinės. Tačiau juk už kažką valgyti, susimokėti mokesčius, apsirengti reikia. Na, o kadangi reikia, tai ir eini į parduotuvę. Tačiau dabar turbūt dažnam ta parduotuvė jau asocijuojasi su keiksmažodžiu. Nes nueini, atrodo, tik būtiniausių dalykų nusipirkti, bet grįžti tuščiomis kišenėmis. Ir tikrai ne dėl to, kad esi silpnavalis ir krauni į pirkinių krepšį bet ką. Ne. Tiesiog gyvename „europietiškoje“ valstybėje. Tad kainos pas mus „europietiškos“. Tačiau čia ir kyla esminis klausimas, o kaip tada su atlyginimais? Nepanašu, kad jie pas mus tokie jau „europietiški“ ir lubų dar neramsto. Taigi pasiklausai žmogus, kaip gyvena žmonės svetur, ir ašaros byra. Atlyginimai kitose Europos šalyse su daugiau nuliukų nei pas mus ir maistas ar drabužiai, pasirodo, pigesni. Atrodytų, logikos čia nė su žiburiu nerasi. Tačiau parodykite tokį, kuris Lietuvoje jos bandė ieškoti ir rado? Išvada peršasi tik tokia, kad būtiniausių dalykų važiuosime pirkti į Europą, pas kaimynus. Na, o Lietuva ir toliau išliks išskirtinė tuo, kad greitai išmokys savus žmones būti gyvus tiesiog oru.