Jau nuo senų senovės pastebėta, kad išbandymas valdžia gali būti per sunkus net patiems geriausiems ir stipriausiems, pačių aukščiausių ir nesavanaudiškiausių ketinimų turintiems piliečiams; net tikrai puikiems žmonėms; net tikriems patriotams; ar šiaip - dar visai nepagadintiems - gelūnams.

Nedidelis kąsnis ne laiku įsisavinto sluoksniuoto (pinigai, padėtis, įtaka, lengvatos ir praktiškai jokios atsakomybės) pyrago, populiariai vadinamo valdžia, gali nepagydomai apnuodyti net patį sveikiausią organizmą. Tuo ne sykį teko įsitikinti visiems Lietuvos gyventojams bent jau du dešimtmečius daugiau ar mažiau sekantiems politiką ir dorai susipažinusiems su jos bufetų valgiaraščiais; ir, žinoma, valgytojais. O tokiose - dažniausiai tik keturiomis - prieinamose vietose jų esti gana įvairių ir įdomių. Tai ir bibliotekininkas, mokantis valstiečius auginti, šerti ir pjauti; tai ir daktarė, kelianti kojas aukščiau antpečių; tai ir teisininkas ne juoda teismo suknele, o baltu poliklinikos chalatu; ar dar vienas „teisuolis“, mokantis vaikus abėcėlės iš Baudžiamojo kodekso elementoriaus. Šitie „organizmai“ kaip ir nelabai savo kėdėse. Bet, pvz., Lietuvos kultūros šefas - gi kuo tikriausias kultūristas! Tad ko gi jis, rupūžė, TAIP nusiteikęs prieš savo gildiją?! O toks buvo mielas ir daug žadantis, kai bėgo jai vadovauti; ar diriguoti - deja, ne batuta, o lazda; kita vertus, gal jis jų - vienos nuo kitos - kaip ir daugelis kultūrokratų, tiesiog neskiria.

Skurdadvasis

Žinoma, yra Lietuvoje žmonių, kurie sugeba lazdą vadinti lazda, o batutą - batuta. Tokiems žmonėms kultūrokratai visuomet skelbia karą. Gal dėl to, kad tokie žmonės žino ir moka daugiau už juos; gal todėl, kad jie siekė ir pasiekė; kad nebuvo tinginiai ir norėjo gyventi iš savo mėgstamo darbo, o ne iš kabinetinių rietenų ir skandalų - ir iš to iki šiol ir tebegyvena (ar iki VAKAR tebegyveno); gal dėl to, kad tai tie, kuriais kultūros biurokratai troško būti ar tapti jaunystėje, bet jiems neužteko nei gabumų, nei užsispyros, nei ambicijų; gal TAI keršto akcija; ar elementarus pavydas. Gal todėl dabar kone kasdien atsitinka kultūriniai farsiniai nutikimai: koks nors neūžauga atsistoja ant ministerijos kėdės ir, pasiklojęs sau po kojom paragrafą ar savo su gramatinėm klaidom surašyto įsakymo kopiją, bando pasijusti didesnis (ir teisesnis) už KŪRĖJĄ, už TALENTĄ ar abu iškart. Žinoma, jam tatai nepavyksta, nors finansiniu požiūriu jis KŪRĖJĄ ir sužeidžia. Kaip ir kiekvienas dvasios skurdžius, klykiantis valstybės vardu ir karan prieš talentą ir kultūrą paleidžiantis savo varganus „ginklus“: potvarkius, įsakymus, auditus, kontroles - viską, kas yra jo bjaurastim atsiduodančioj, bet labai LAIKINOJ galioj.

Repeticija

Pasiklausykime orkestro: dirigentas kilsteli ranką ir... atgyja mocartai, šubertai, bachai, bethovenai, mendelsonai, čiurlioniai ir juzeliūnai, kiti, dar nespėję pažinti dabartinės kultūrokratų abrakadabros. Staiga į repeticiją įsilaužia paragrafo darbų vykdytojas kultūršmikis ir skelbia viešuosius pirkimus: pirkim naują dirigentą - kaip „zamieną“ orkestro įkūrėjui! Ministerijai nereikalingas žmogus, įkūręs ir kūręs, bet savarankiškas ir nelabai paklusnus jos bjaurasčiai. Ministerijai reikalingas ne menininkas, ne dirigentas, o viešasis pirkimas. Velnias žino, gal ta ministerija ir teisi. Teisi nuo tada, kai kultūrą ir muziką mes pradėjome vadinti ne kultūra ir muzika, o projektais; gal ir teisi - kai tapome projektuotojais, statybininkais, sportininkais ar net policininkais mene ir kultūroje. (Orkestras būtų išgirdęs lūžtančios batutos garsą, jei jo nebūtų nustelbęs piktas gelūnininkų - laikinai nugalėjusių nesąžiningam mūšy - juokas.)

Koncertas

Pasiklausykime klerko: klerkas gana garsiai tyčia ar netyčia pagadino orą ir, trokšdamas šviežios nekaltybės bei vengdamas atsakomybės, į koncertų salę iškvietė auditą bei Valstybės kontrolę. Į pastabas, kad TAI ne tas koncertas, kad TAI ne tas orkestras - klerkas nereagavo. Klerkui svarbu, kad menas atrodytų bent jau šiek tiek neskaidrus. Jeigu klerkas, - anot jo vienintelės smegenų (tai vieta, ant kurios klerkas dažniausiai sėdi) raukšlės, - yra neteisus, prašom kreiptis į ministrą, kuris yra klerkų klerkas. Meskim iš koncertinės veiklos ir sondeckius, ir domarkus, ir katkus, ir rinkevičius (jei dar neišmetėm). Išmeskim viską, kas gražu ir nekainuoja. Pasilikim tik TAI, - kas už dyką ir visiškai DYKA. (Kultūrokratiškai mąstant: „da nachrien“ visa tai, kas gelūniška - net taksi už ačiū neveža; o ką - negi kultūra pigiau?)

Vietoj pastebėjimo

Laikas kultūrinei rezistencijai. Ir steponavičiukai, ir gelūniukai vienijasi - vieni vaikus ir jų dainas smaugia, kiti suaugėlius menininkus „pakasinėja“. Gera ir smagu laisvai (libero) griauti, kol kubiliai kaip kurmiai akli, o tauta kaip siena tyli. Gaila.