Vasara daugumai asocijuojasi su atostogomis. Ypač vaikams šis metų laikas pats džiaugsmingiausias, juk net tris mėnesius nereikia eiti į mokyklą, nereikia ruošti pamokų. Tačiau vaikų laimė yra gana didelis tėvų galvos skausmas. Natūralu, jog mąstydami apie vasarą, atžalas įsivaizduojame kaimuose pas senelius arba stovyklose, nes, savaime suprantama, tėvai negali turėti tokių ilgų atostogų. Tačiau aišku ir tai, jog ne visi dar beturi senelius, kurie priimtų mylimus anūkėlius. Taigi belieka atsigręžti į stovyklas. Tačiau kad ir kiek bežiūrėsi, nieko gero nepamatysi.
Žinoma, tie, kuriems ir taip „pinigais lyja“, tokių problemų neturi. Jiems „neskauda“ ir kai reikia pirkti pratybas, ir kai keičiami mokyklos langai, ir kai atžala užrašoma į šimtą būrelių, ir kai vaikas užsinori į geriausią vasaros stovyklą šalyje. Tačiau, kaip žinoma, Lietuvoje anaiptol ne visos šeimos gali leisti sau tokią prabangą. Daugumai tie „atliekami“ pinigai vaikų stovykloms prilygsta visų metų santaupoms.
Aišku, kaip ir kiekvienoje parduotuvėje galima rasti prekių už skirtingą kainą, taip ir stovyklų „finansų paletė“ gana plati. Pavyzdžiui, yra septynių dienų vaikų stovyklų už 200 eurų, tačiau yra ir už 800 eurų. Vaikai gali gyventi tiek palapinėse, tiek kaimo turizmo sodybose. Galima rinktis kūrybines užduotis, galima - kartingus. Laisvė rinktis priklauso tik nuo piniginės storio.
Tad, kad ir kaip garsiai ir dažnai būtų kalbama, jog reikia vaikus traukti iš gatvės, panašu, jog ta gatvė lieka vienintele išeitimi. Kitaip tariant, vienintelė nemokama „vasaros stovykla“. Mat į savivaldybių organizuojamus nemokamus vaikų užsiėmimus vietų nelieka akimirksniu. O kadangi valdžia eilinį kartą problemos nemato, tokių stovyklų plėtra neorganizuojama. Ir kam? Juk mūsų žmonės jau pripratę išgyventi nelogiškas kainas ir kovas su vėjo malūnais.