Didi diena vakar išaušo Lietuvoje - susirinko rimti dėdės ir pasirašė nacionalinį susitarimą. Dabar jau viskas bus puiku, žmonės nebėgs į užsienį, turėsime pačius teisingiausius mokesčius pasaulyje ir gal net universitetai patys savaime susitvarkys iš to didelio džiaugsmo. Bent jau taip atrodo, rimtų dėdžių paklausius. Atrodo, kad jie atliko kažkokį įspūdingą darbą, už kurį Tauta turėtų būti dėkinga. Tačiau nesimato, kad Tauta plotų ir šauktų „valio“. Juk žmonės supranta, kad visokie deklaratyvūs susitarimai tėra didelis šnipštas.
Gal net blogiau nei šnipštas. Įtakingi žmonės, turintys svertus kažką Lietuvoje keisti, susitarimais tiesiog maskuoja savo nesugebėjimą arba nenorą keisti. Pavyzdžiui, jau ne pirmus metus kalbama apie blogą darbuotojų apmokestinimo sistemą. Ir politikai kalba, ir ekonomistai. Per tą laiką, kai rimtais veidais buvo kurpiamas dar vienas nacionalinis susitarimas, buvo galima sukurti naują sistemą. Ir tai būtų darbas, o ne deklaracija. Dabar dėdės atsipūs lengviau, su darbais neskubės, nes širdis šildys puikusis susitarimas.
Šiais laikais nėra sričių, kuriose reikia išradinėti dviratį. Yra kitų valstybių patirtis, o norint su ja susipažinti užtenka interneto. Gal vienos valstybės patirtis mums netiktų, bet tiktų kitos. Keleto ekspertų užtektų, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Tačiau ekspertų greičiau bus paprašyta prisidėti rengiant dar vieną susitarimą. Kirba mintis, kad reikalai nejuda ne dėl sugebėjimų, o dėl noro stokos. Tiesiog visas nacionalinį susitarimą pasirašančias puses tenkina toks pelkę primenantis nieko nekeitimas. Be abejo, jis netenkina Lietuvos žmonių, tačiau žmonės tyli ir taip suteikia įtakingiesiems progą apsiriboti nereikšmingomis deklaracijomis.