Kiekvienas mūsų žino, ką darome blogai, dar geriau žinome, kur klysta aplinkiniai. Tačiau retai ieškome ir pritaikome konkrečius būdus, kad gyvenimas keistųsi.
Daug paprasčiau pasiduoti tėkmei ir dėl visko kaltinti aplinkybes. Taip elgiasi žmogus, kuris iš prigimties yra silpnas, neryžtingas ir linkęs meluoti sau bei kitiems. Žmogų gali pateisinti. Tačiau kaip galima pateisinti valstybes, kurių elgesiui būdingi minėti požymiai, tačiau kuri atsakinga ne už vieno, o už milijonų piliečių gyvenimus?
Tai, kad potencialo turintys jaunuoliai sėdi be darbo arba priversti užsiimti veikla, kuri neša tik pinigus, bet ne malonumą, yra seniai žinoma. Tačiau statistika rodo, kad jaunimo nedarbas Europos Sąjungos valstybėse tarsi įstrigęs mirties taške. Užuot pagaliau dėstę konkrečius žingsnius, ką Europos galvos ruošiasi daryti, mes lyg laiko mašina grįžome į praeitį ir girdime tuos pačius žodžius.
Ambicijos ir aukšti tikslai nedarbo kamuojamoje Europoje ima skambėti įžūliai, aukštojo mokslo diplomai atrodo nebereikalingi. Tačiau ne pasaulio pabaiga, išgyvensime. Pasaulio pabaiga bus tada, kai dabartinė bedarbių, nelaimingų žmonių karta subręs, pasens ir, neturėdama už ką padėkoti savo valstybei, paprasčiausiai nuo jos nusisuks.
