Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi naujausius vaistų pardavimus, konstatavo, kad vidutiniškai priemokos už vaistus žmonėms sumažėjo 1 euru: 650 vaistų priemoka gerokai sumažėjo, apie 1105 priemoka išliko nepakitusi, apie 200 vaistų priemoka didėjo.
Keisčiausia, kad priemoka didėjo būtent tiems vaistams, kurių pakeisti nėra kuo. Visi kiti visada turi išeitį: rinktis pigiausią vaistą, tad ir priemoka bus mažesnė. O nauda? Sako, visi jie - pigesni ar brangesni, originalūs ar generiniai - veikia vienodai. Tik žmonės kažkodėl tuo netiki. Ir medikai nelinkę tikėti.
Man įstrigo vienos moters, po dviejų inkstų transplantacijų jau gyvenančios beveik 30 metų, žodžiai: „Aš net maistą bijau pakeisti, nes nežinau, ar mano savijauta nuo to nepablogės, o man siūlo pakeisti vaistus - rinktis pigiausius. Ar galiu taip rizikuoti savo sveikata?“ Kiek žinau, ji nusprendė nerizikuoti ir toliau perka tuos pačius vaistus, tik dabar jau moka už juos daugiau.
Nusprendusiam rizikuoti išeitys yra kelios: arba jo sveikata pagerės, arba pablogės, arba žmogus mirs. Jeigu pagerės - džiaugsis visi, o valdininkai dar kartą galės pasakyti, kad jie buvo teisūs. Jeigu pablogės - valstybės biudžetui tolesnis to žmogaus gydymas kainuos kelis ar net keliolika kartų daugiau. Jei mirs... Na, širdį skaudės tik artimiesiems, o valstybei viena bėda bus mažiau.
Nors vien viešųjų pirkimų praktika jau ne kartą parodė, kad pigiausias toli gražu ne visada reiškia geriausią, Lietuvos valdininkai vis tiek linkę šiuo principu vadovautis.
Tiesa, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga neseniai paskelbė, kad rezerve turi dar ne vieną vaistų kainų mažinimo priemonę. Kitaip sakant, eksperimentai dar nesibaigė.