1 nuotr.Štai ir atsakymas, kodėl mes vejamės gerovės šalis, tačiau niekaip nepasivejame. Nes bene prasčiausiai ES finansuojame viešąjį sektorių. Pagal šį rodiklį esame priešpaskutinis narelis Bendrijos uodegoje. Po mūsų - tik rumunai. Stengiuosi, bet niekaip negaliu prisiminti, o kokioje gi srityje mes esame pakilę aukštėliau nuo dugno. Esame arba žemai, arba labai aukštai.
Pavyzdžiui, laikomės aukštybėse pagal išvarytų į emigraciją tautiečių skaičių. Nebent galėtume pasidžiaugti, kad esame atspariausi diržų veržimuisi.
Net 2014-aisiais, kai valdžia mums trimitavo apie įveiktą krizę ir vis kažkam gerėjantį gyvenimą, viešąsias išlaidas vis tiek nusmukdėme, palyginti su 2013-aisiais. O, sakykite, kodėl kaimynai „braliukai“ sugebėjo jas pasididinti beveik procentu? Turbūt suprato, kad reikia rūpintis savo piliečių gerove. Mes tikriausiai, laidodami litą, taupėme Europos stabilumo fondui.
Ak, taip, pinigus pirmiausia reikia uždirbti, kad galėtume daugiau finansuoti socialines programas, sveikatos apsaugą, kultūrą. Bet mes nemokame uždirbti, konkuruoti. Jeigu taip, tai bent mokėkime pasiimti iš tų, kurie uždirbo nedorai, o ne imituokime kovą su vokeliais, šešėliais.
O gal, sakau, būtų pakakę viešajam sektoriui tų 35 proc., 12,6 milijardo, jeigu lėšos būtų panaudotos racionaliai? Mes daugiausia ES išleidžiame švietimui, reformuojamės, krepšelinamės, bet ratai nė iš vietos. Rezultatas - mokytojai nenustoja kelti revoliucijų, abiturientai sprunka svetur ieškoti kokybiškų studijų, o jas baigę Lietuvoje šturmuoja profesines mokyklas. Mes taip optimizavome mediciną, kad baigė išsivažinėti gydytojai ir slaugės. O ką darytume, jeigu „senosios demokratijos“ šalims prireiktų mūsų policininkų?
