Baigiasi pasaulio futbolo čempionatas, kurio milijardai pasaulio gyventojų laukė ketverius metus. Gaila, Lietuvos rinktinės jame nebuvo, tačiau dalyvavo Islandija - valstybė, turinti beveik tiek pat gyventojų, kiek Kaunas. Aišku, ji pasirodymą baigė jau pirmame etape, tačiau vien patekimas į čempionatą ką reiškia tokiai valstybei. O dar prisiminus, kiek toli ji žengė Europos futbolo čempionate, prisiminus, kad ji pateko ir į krepšinio čempionatą, prisiminus, kad Islandija yra ir viena stipriausių rankinio rinktinių, tegalima baltu pavydu pavydėti. Kaip galima pavydėti ir Kroatijai, gyventojų skaičiumi nedaug telenkiančiai Lietuvą, ir kuri, tikiuosi, taps pasaulio čempione.
Pas mus, atrodo, egzistuoja vien krepšinis. Tik jam skiriamas valstybės dėmesys, nors, norint kurti geresnį šalies įvaizdį, daug geresni valstybės ambasadoriai būtų futbolininkai, mat futbolas - sporto šaka Nr. 1 pasaulyje. Tiesa, tam, kad jie būtų puikiais ambasadoriais, privalo gerai žaisti. O tam reikalingos sąlygos, kurių Lietuvoje, deja, nėra.
Aišku, vien dėl to, kad šalyje atsirastų nors vienas normalus stadionas, futbolas iškart neiškoptų į aukštumas. Bet dideli dalykai prasideda nuo mažų. O pas mus, Vilniuje, nacionalinis stadionas „statomas“ jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio. Dabar lyg atsirado šansų gauti dalį finansavimo iš ES, bet politinės sostinės mero (redakcijai pavardė žinoma) ir kitų politikų ambicijos nulems, kad stadionas taip ir neiškils.
Pradėjau pavydėti kauniečiams, kurie paskelbė, kad bus rekonstruotas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Tačiau ir čia ambicijos lemia, kad pasaulinius standartus atitinkanti arena atsiras dar negreit. Tiesa, čia suveikė ne politikų, o verslininkų ambicijos. Pralaimėję verslininkai konkursą... apskundė teismui.