Visai neseniai Lietuvos darbo biržos atstovai pasidžiaugė, jog tai jie ir tik jie per 2011-uosius sumažino nedarbą keliais procentais, arba 40 tūkst. „vienetų”, t. y. bedarbių. Visgi šį fokusą demaskavo kita statistika: pasirodo, 60 tūkst. lietuvių per metus emigravo, „išsiveždami” ir nedarbą.

Valstybinės ligonių kasos, pasinaudodamos jau patikrintu triuku, irgi tikina: žmonės išsivežė ir ligas, taigi pinigų gydymo įstaigoms reikia mažiau, mažiau reikia ir slaugytojų, ir pačių gydytojų (kurie, beje, taip pat emigravo).

Vadovaudamasis šia logika, švietimo ministras jau dvejus metus įgyvendina ir antikonstitucinį planą naikinti kaimo mokyklas, bibliotekas, kultūros centrus. Ką jau kalbėti apie užsienin išvarytus studentus, už kuriuos čia, kaip šaunu, valstybei mokėti nereikia.

Tradiciškai didžiausias Lietuvos priešas buvo ją nuolat besidalijusios imperialistinių siekių turinčios valstybės. Bet kažkodėl tai netgi padėjo lietuviams išlikti ir sustiprėti. XXI amžiuje atsirado kur kas sunkiau apčiuopiamas vidinis priešas, ardantis valstybę pasiutusiu tempu - po vieną du Lietuvos miestelius per metus. Bet tai, pasirodo, visai ne tautos tragedija, o tik būdas pasidžiaugti, jog problemų Lietuvoje mažėja. Kaip sakė „klasikai”: nėra žmogaus, nėra problemos.