Valstybiniai auditoriai savo išvadomis vakar patvirtino tai, kas jau ir taip seniai buvo aišku, - valstybės turtas jį valdantiems klapčiukams svarbus tik tiek, kiek duoda asmeninės naudos. Apie naudą valstybei politikoje ir valstybės tarnyboje retas kuris galvoja.
Valstybei priklausantys pastatai perduodami valdyti be sutarčių, nekontroliuojant, kas su jais daroma, ir, žinoma, kai kada juokingomis kainomis. Turtas, kuris priklauso mums visiems, šios valstybės piliečiams, švaistomas taip, tarsi būtų bevertis ir niekam nereikalingas.
Auditoriai nepatvirtino, tačiau galime spėti, kad greičiausiai tokie valstybei nenaudingi sandoriai sudaromi ne vien per žioplumą. Kad už juos atsidėkojama ir vokeliais, ir „draugiškomis“ paslaugomis.
Deja, dirbama ne valstybei, o pirmiausia sau, giminaičiui, draugui, partijos ar verslo kolegai. Kartais pagalvoji, kad ir skruzdėlės - galva aukščiau už mūsų valdininkus. Jos šapą po šapo neša kurdamos bendrus namus, o mūsų valdininkija - atvirkščiai... Šapas po šapo bendrus namus ardo.
Negalime nė įsivaizduoti, kiek valstybės turto išdalyta pusvelčiui, privatizuota už centus. Kažkodėl nė vienoje valdžioje taip ir neatsiranda iniciatorių, norinčių turtą revizuoti, pasidomėti, kiek jo nuo Nepriklausomybės pradžios išgrobstyta. Gal dar paaiškės, kad ir politikai nešventi - patys į valstybės turtus nagus suleidę. Tačiau tai tik spėlionės, o faktas vienas: kol klapčiukams neteks asmeniškai atsakyti už kvailus sprendimus neefektyviai naudojant mūsų visų nuosavybę, niekas nesikeis. Nesikeis tol, kol už valstybės turtą jie neatsakys kaip už asmeninį. Juk kažin ar su savo asmenine nuosavybe jie elgtųsi taip, kaip su mūsų visų.