Valstybę pačia paprasčiausia prasme mes suprantame, kaip apibrėžtą teritoriją su savais gyventojais ir suverenitetu. Tačiau pasaulis išgyvena tokius drastiškus pokyčius, kad tenka stebėtis net tuo, jog valstybėje gyvena savi piliečiai. Savaime suprantamas dalykas virsta nuostaba. Atvažiavo bičiulis vokietis su šeima pasisvečiuoti į Lietuvos kaimą, ir draugams lietuviams pasakoja, kaip šiems gerai, kad čia gyvena lietuviai, o štai dalyje Vokietijos regionų jau tenka pačių vokiečių paieškoti, nes teritorijos apgyvendintos imigrantų. Kuo tampa valstybės? Galima iki paraudonavimo kalbėti apie Vokietijos kanclerės Angelos Merkel imigracijos politiką ir multikultūralizmą, ir kokie blogi visi, esantys prieš imigraciją. Faktų nepaneigsi, valstybėse tvyro baimė, ir ne tik dėl terorizmo grėsmių. Tie, kurie žvelgia toliau į ateitį, nebemato savo tautos, savos kultūros, savo įsitikinimų. Tautos, kultūros, įsitikinimai maišosi. Ir tame chaose nebegali prognozuoti, kokiu keliu nueis valstybė po 50-100 metų. Kokia ji bus ir kas valstybę valdys?
Didieji Europos lyderiai, regis, neįžvelgia savo kaltės dėl to, kad į tam tikrus miestus savi piliečiai bijo koją įkelti - Prancūzijoje - į Marselį, Švedijoje - į Malmę ir taip toliau. Nes ten šeimininkauja ne savi. Ir humanizmas čia niekuo dėtas, kalbėkime apie tai, kas ta valstybė apskritai, jei joje nebelieka nieko, kas ją apibūdintų kaip išsiskiriančią nuo kitų?
Šiuo metu pasaulio lyderiai daug kalba apie lėšų gynybai didinimą, nuo ko mes ginamės, ką mes ginsime, kai valstybės tampa nebeaišku kokiais dariniais, nebeaišku, kokias vertybes puoselėjančiomis. Valdžios ateina ir išeina, o metų metus vykdyta pražūtinga tautai politika išlieka. Ir dėl to niekas nekaltas. O jeigu bandysi kelti problemas, - būsi apšauktas homofobu ar net padugne. Žinoma, taip lengviausia, tada valdžioms nereikia prisiimti jokios kaltės. Atvirkščiai, bandoma įpiršti, kad tie pražūtingi dalykai yra norma. Ir daugumą ta norma įtikinti.