1 nuotr.Lietuvoje - verslą prižiūrinčių, kontroliuojančių ir baudžiančių institucijų tiek, kad retas valdininkas, naktį pažadintas, galėtų jas visas išvardyti. Pagaliau ir valdžia susiprato, kad mažinti verslo žandarų skaičių, kol dar daugiau verslininkų neišsibėgiojo į užsienį, kur sąlygos kurti ir vykdyti verslą yra palankesnės.
Ir iš tiesų: pasaulio mačiusius tautiečius ne šiaip sau šiurpina lietuviška biurokratija. Grįžę jie pasakoja, kad svetur verslauti paprasčiau, nes tikrintojai ten ne laukiniai: stengiasi padėti, patarti, o ne bausti ir žlugdyti. Niekas neskuba bausti pradedančio verslininko dėl ne vietoje padėtos šluotos.
Lietuvoje kitaip. Štai prieš kelerius metus spaudoje nuskambėjo istorija, kaip mažą, vos tik atsidariusią Kauno kepyklėlę po atleisto nerangaus darbuotojo užgriuvo tikrintojų būriai. Kalbos inspektorė grasino 500 litų bauda, nes užrašus ant tortų reikia kruopščiai derinti su valdininkais. Lauko staliukams prireikė kompiuterinės vizualizacijos, o autorių teisių gynėjai ėmė reketuoti už transliuojamą muziką.
Ką jau kalbėti apie tuos popiergalių talmudus, kuriuos kasdien tenka pildyti verslininkams. Ar kokias nors šabloniškas „geros higienos praktikos“ taisykles, kurias būtina nusipirkti už tūkstančius litų, nes atsišviesti negalima. Kažkodėl Lietuvoje kiekvienas smulkusis verslininkas yra laikomas potencialiu pažeidėju, besislepiančiu šešėlyje.
Liaudies išmintis sako, kad žmogus kitu nepasitiki, vertindamas pagal save. Gal ir su valdininkija, politikais taip? Jei jie ryžtasi apgaudinėti, imti kyšius, iš eilinių piliečių irgi tikisi to paties...
