Kai pasižiūri į Lietuvą iš kitos Europos pusės, gali pasirodyti, kad mūsų valstybė tvirta kaip granitas. Čia viskas ramu. Rinkimus laimėję politikai dažniausiai ramiai sulaukia kadencijos pabaigos, valdžia dėl savo drausmingo elgesio vis sulaukia pagyrų iš užsienio ekspertų, ekonomistai vis paskelbia, kad BVP padidėjo tiek ir tiek procentų. Ir net biudžetas dabar jau atrodo tvirtas kaip uola. Tvarus, kaip mėgsta sakyti politikai. Tačiau ramybę galima rasti ir pelkėje, ten galima ramiai mėgautis paukščiukų čiulbesiu, kol pajusi, kad jau esi beveik iki ausų paskendęs liūne. Lietuvos ramybė - pelkės ramybė. Ekspertai ją giria, nes jie patys asmeniškai liūne niekada nesimurkdo.
Sąlyginai ramu Lietuvoje tik todėl, kad žmonės čia išties ramūs, jie tik kartą per porą dešimtmečių išdrįsta paleisti plytą į Seimo langą. Jei kas nors tokią ramybę, tokią fiskalinę drausmę ir tokį BVP didėjimą paprastų piliečių sąskaita pasiūlytų graikams ar prancūzams, pasiūlymą tektų greitai atsiimti. Minios žmonių primintų, kad yra ir jų interesai, o ne tik abstraktūs skaičių stulpeliai.
O Lietuvoje - ramu. Žmonės toliau ramiai emigruoja, socialinė nelygybė toliau ramiai auga, politikai toliau ramiai aiškina, kad padėtis stabili ir netgi gerėja. Jie dar išskiria prioritetus, kurių neva atkakliai siekia. Prioritetais paskelbta beveik viskas, pavyzdžiui, švietimas, kuriam skiriami biudžeto procentai nuosekliai mažėja. Kažkas dėl to patriukšmauja, bet Vyriausybė vis tiek padaro savo, seimūnai pakelia rankutes, ir vėl ramu. Taip švietimas ar socialinės nelygybės mažinimas lieka amžinais popieriniais prioritetais. O dar viena popierių šūsnis - biudžetas - su tų prioritetų įgyvendinimu neturi nieko bendra.