Gali ginčytis kojomis į žemę įsispyręs, bet žmonės, kalbantys, kad kiekviena šio amžiaus statyba už Europos pinigus yra niekas kita, kaip tik nekompetencija ir machinacijos, ko gera yra teisūs. Tokios mintys vėl aplankė, prisikėlus tramvajaus tiesimo sostinėje idėjai.
Dulkės jau nugulė ant garsiosios „Rail Baltic“ statybos, turėjusios išvaduoti Lietuvą nuo kelius užkimšusių krovininių automobilių smogo ir per kelias valandas Europine vėže greitaisiais traukiniais nukelti iki Berlyno. To projekto pasekmes labiausiai pajuto marijampoliečiai, privalėję už pasiskolintus pinigus prisistatyti po geležinkeliu viadukų, pervažų, perėjų. Kitaip sakant, savo miestą apversti aukštyn kojomis ir keletą metų kęsti dulkes ir spūstis. Bet kompensacijos neva būsią sukurta daugybė darbo vietų nesulaukė. Atnaujinta rusiška vėže kaip ir anksčiau baltarusiai vežioja naftos produktus, o europine vėže nepervežta nė viena krovinių tona. Jokio komforto nepajuto ir keleiviai. Jei iki didžiųjų statybų rusiška vėže buvo galima tiesiogiai nuvažiuoti į Vilnių, dabar to nebeliko. Pirmiausia turi pasiekti Kauną, tada persėsti į traukinį, vežantį į sostinę. Kelias pailgėjo, laiko reikia daugiau. Iš to išlošė tik Autobusų stotis, paleidusi į sostinę daugiau tiesioginių autobusų. Tiesa, galima padėti vieną pliusiuką - du kartus per savaitę iš Kauno rieda keleivinis traukinys į Balstogę, bet tokiu greičiu, kad automobiliu per tą laiką galima nuvažiuoti ir sugrįžti.
Tad kur dingo tie greitieji traukiniai, kaip numatyta Europos projektuose, važiuosiantys 240 km per valandą? Plaukioja fantazijose. Nes tokiu greičiu važiuoti per miestus ir gyvenvietes neįmanoma. Norint pasiekti tokį greitį, kelias turi būti tiesus kaip strėlė. Taip gal ir galėjo būti, taip buvo numatyta pirminiame projekte, bet kada prasidėjo išvedžiojimai, kad naujos linijos nutiesimas per laukus pareikalautų milžiniškų pinigų žemių išpirkimui, kurių neva prisipirko politikai, taip ir liko. O gal, kaip kalbama, taip turėjo būti...