Vakar šventėme Vasario 16-ąją, o ši data, be kita ko, primena ir tai, kokį svarbų vaidmenį gali suvaidinti elitas. Tikrasis elitas, o ne tas, kuris dabar puikuojasi ant žurnalų viršelių ir pagrindiniu savo pašaukimu laiko skandalus. Prieš šimtmetį Lietuvoje buvo labai nedaug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Bet ta saujelė, kuri buvo, ėmėsi atsakomybės kurti valstybę. Ir saujelei pavyko, valstybė buvo atkurta, atsistojo ant kojų. Svarbiausia buvo kokybė, o ne kiekybė.
Dabar viskas yra atvirkščiai. Kiekybė valdo, nes ją lengviausia išmatuoti skaičiais, o skaičiais patogu manipuliuoti. Nesvarbu, kad pats skaičius nieko negarantuoja. Didesnis BVP negarantuoja geresnio gyvenimo ir lygiai taip pat didesnis diplomų kiekis negarantuoja geresnio išsilavinimo, sugebėjimo mąstyti savo galva, matyti toliau savo nosies. Diplomą dabar gali gauti beveik bet kuris Lietuvos gyventojas. Jei trūksta smegenų, jų vietą užima pinigai. Tačiau ar bent vienas iš tūkstančio tų diplomų savininkų sugebėtų prilygti kažkuriam Vasario 16-osios signatarui?
Net jei ir sugebėtų, jį užgožtų kiti 999 diplomuoti, bet neišsilavinę žmonės. Juk teoriškai švietimas visus sustatė į tą patį lygį. Tokį patį diplomą gali turėti ir proto galiūnas, ir batų pardavėjas, ir kavinės padavėja. Nė vienas iš jų nėra geresnis už kitą. Tai tiesa, nė vienas žmogus nėra geresnis už kitą, kiekvienas turi savo vietą. Bet jei valstybės lėšas ir žmogiškuosius išteklius skirsime tam, kad aprūpintume aukštojo mokslo diplomais būsimuosius pardavėjus, kiek šansų turėsime suteikti tikrąjį išsilavinimą tikrai jo trokštančiam jaunuoliui? Nedaug. Nors to ir nereikia, jei seksime Vladimiru Iljičiumi ir manysime, kad valytoja gali valdyti valstybę.