Šalies studentai norėtų, kad Lietuvos aukštosios mokyklos susijungtų, - tą parodė neseniai atliktas Lietuvos studentų sąjungos tyrimas. Užsienio praktika rodo, kuo mažiau aukštųjų, tuo geresnė mokslo kokybė. Lietuvos tikslas dėl kokybės siekio irgi nėra kitoks, vis dėlto pas mus net 45 aukštosios mokyklos, net 500 skirtingų specialybių. O kad ir Suomijoje yra tik 15 universitetų.
Ir kuo gi daugiau aukštųjų mokyklų yra geriau, jei baigęs mokslus Lietuvoje jaunimas skundžiasi, kad susirasti darbą pagal specialybę tampa kone neįmanoma?
Pas mus tenka matyti ir gana paradoksišką praktiką - jaunuoliai, baigę ir po du aukštuosius, toliau mokslų dairosi profesinėse mokyklose, nes tiki: jau po šių mokslų jie tikrai gaus darbą. Juo labiau kad profesinės mokyklos vis glaudžiau bendradarbiauja su verslu, o verslui, žinia, reikia gerų specialistų. Tai kas tada tas aukštasis mokslas Lietuvoje ir kokia jo vertė? Aišku viena, ta vertė nuolat keičiasi. Prieš gerus 15 metų tik geriausieji galėjo svajoti, pavyzdžiui, apie teisės studijas sostinėje visiems gerai žinomame universitete, tačiau dabar dažnas, baigęs jame studijas, palydimas taip, tarsi tai būtų paskutinis pasirinkimas. Apmaudu visiems - ir akademinei bendruomenei. Tokios nemalonios situacijos pačios savaime signalizuoja, kad reikia pokyčių. Aukštasis mokslas neturėtų būti dalijamas į kairę ir dešinę.
Vis dėlto realybė tokia, kad begalei aukštųjų šiais laikais reikia išgyventi, o kai kalbama apie išgyvenimą, nebelieka daug vietos kokybei. Jei universitetas rengia pedagogus, jis neturėtų staiga pradėti rengti žurnalistų tam, kad išgyventų. Matyt, jaunimo balsas yra tas lakmuso popierėlis, kad reikia keistis.