Prieš porą dienų, kirsdamas geležinkelio bėgius, žuvo 16-metis vaikinukas. Jis ėjo į mokyklą, vedėsi dviratį, bėgius kirto neleistinoje vietoje. Greičiausiai ne pirmą kartą taip ėjo, o traukinio jis tiesiog nepamatė, nes ant galvos buvo užsimaukšlinęs gobtuvą ir klausėsi muzikos per ausinuką. Kraupu. Tačiau tokių nieko nematančių ir nieko negirdinčių gatvėse tūkstančiai.
Prieš keletą metų, per viešnagę Londone, teko važiuoti metro. Tuomet man dar neįprastai atrodė, kad visi keleiviai į traukinį lipa su telefonais rankose, ir prisėda net nepakėlę nosių. Taip ir važiuoja visi, nunarintomis galvomis. Dabar tas pats vyksta mūsų viešajame transporte ir visuomeniniame gyvenime. Kiek kartų einant gatve tenka kone įsirėžti į priešais ateinantį „mobiliojo telefono naršytoją“. O baisiausia, kai tokie internautai, net nepakėlę akių žengia į judrią gatvę, tiesiai po važiuojančio automobilio ratais. Todėl nenuostabu, kad užsienyje daugelis ženklų jau kabinami ne ant stulpų, o piešiami ant žemės. Didesnė tikimybė, kad taip jie bus pastebėti.
Visai neseniai buvo siūlyta uždrausti naudotis mobiliaisiais einant per pėsčiųjų perėją, tačiau pasiūlymas pritarimo nesulaukė. Iš tikrųjų, ne draudimų reikia, nes galime prieiti prie to, kad pradėsime drausti žmonėms būti neatsargiems, patikliems ar naiviems. Ir kiekvienam išrašysime po baudą. Reikia ugdyti suvokimą arba tiesiog kalti jaunuoliams į galvas, kad internetas niekur nepabėgs. Dar daugiau - viskas, kas jame atsiranda, lieka amžiams. Viena reklama teisingai sako, kad pakėlus galvą gyvenimas tampa gražesnis. Agurko išsigandusį kačiuką bus galima pamatyti ir po minutės, o gyvybės galima netekti jau šią sekundę.