Gal ir nepastebėjote, bet pirmadienį oficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Nepastebėti oficialaus starto lengva, nes iš tiesų kampanija vyksta jau seniai. Niekas iš esmės nepasikeitė, tik nuo šiol bus dar daugiau šleikščiai saldžių pasisakymų, nuvalkiotų frazių ir įtikinėjimų, kad štai yra tas vienintelis, visada teisus kandidatas. Visa tai politikoje yra plastinės operacijos atitikmuo. Ir visa tai labai apsunkina pasirinkimą. Man pasirinkimas būtų lengvesnis, jei kažkuris kandidatas, vertindamas savo darbus, išdrįstų pasakyti: aš buvau neteisus. Tik tiek. Tai liudytų sveiką protą.
Visada teisių Lietuvoje yra milijonai. Tarp jų - ir aš. Pavyzdžiui, aš visada puikiai žinau, kokius krepšininkus privalu pakviesti į Lietuvos rinktinę. Įsivaizduoju, kad tai - mano arkliukas. Koks nors Vardenis įsivaizduoja, kad gali visiems papasakoti, kaip derinti švarką prie kelnių, o Pavardenis neabejoja savo sugebėjimais atskirti gerą muziką nuo blogos. Net jei nesame tų sričių specialistai, manome, kad visada buvome ir tebesame teisūs. Ir ne tik tose konkrečiose srityse. Tuo primename politikus, o ypač - kandidatus.
Vienas kandidatas, pavažinėjęs po Lietuvą, praregi, kad ekonomistai buvo neteisūs, vertindami šalies padėtį. Ach, tiesa, jis pats ekonomistas, bet neteisus buvo ne jis, o būrelis neįvardintų kolegų. Kita kandidatė niekada nepaaiškins, kas buvo neteisus kylant krizei. Aišku tik tiek, kad ne ji. Kada nors atsiras trečias kandidatas, paaiškinsiantis, kad visos dabartinės valdžios reformos yra tiesiog balzamas ant Lietuvos žaizdų. Juk ši valdžia irgi visada teisi.
Vertindami kandidatus, prisiminkite paprastą taisyklę. Tik kvailys mano, kad žino viską ir niekada neklysta. Protingas žmogus supranta, kiek daug jis nežino ir kiek klaidų tai galėjo nulemti. Deja, Lietuvos politikai, net jei nėra kvailiai, labai atkakliai jais apsimeta.