Prieš keletą dienų sudegė garsioji Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedra. Nemažai daliai tiek Prancūzijos, tiek pasaulinės visuomenės tai buvo didelis smūgis. Nemažai, tačiau tikrai ne visiems. Nuotraukose galima pamatyti, kaip vienas leidinys teisingai įvardino, „minias įdegusių naujųjų prancūzų“, kuriems deganti kelių amžių senumo šventovė kėlė ypač teigiamas emocijas. Prieš tokias „visuomenės“ nuotaikas kapituliavo ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) bei šios šalies valstybinių institucijų atstovai, vieningai teigę, kad tai nebuvo „teroro aktas“, o sėkmingai beveik 9 amžius išstovėjęs mūrinis pastatas be žaibų ir audrų „užsidegė savaime“.
Toks „nenoras“ ne tik įvardinti, bet ir ieškoti kaltų (ar tokių gali būti, kai akmenys savaime suliepsnoja) ne tik rodo dabartinės prancūzų valdžios, prieš kurią jau kuris laikas „pasisako“ ir „geltonosios liemenės“ neįgalumą, bet ir verčia sunerimti likusias Europos valstybes. Jos taip neseniai „džiugiai“ atvėrė savo duris migrantams, o dabar nebežino ką daryti su „užsibuvusiais svečiais“ ir kaip juos suvaldyti. Juk jeigu Prancūzijoje „kaltų nėra“, kas galėtų paneigti, jog jų nebus rasta, kai „netyčia“ suliepsnos Reichstagas Vokietijoje ar Šventojo Kryžiaus bazilika Italijoje. Jeigu akmenys linkę „savaime užsiliepsnoti“, kodėl tai negali nutikti ir kitose šalyse? Juolab kad toks „šou“ daliai visuomenės suteikia džiaugsmo?
Ir ar gali šiuo atveju saugiai jaustis Vilniaus, Kauno ar tolimos ir ne visiems girdėtos Šiluvos gyventojai? Juk šiuose miestuose taip pat apstu „potencialiai degių“ istorinių pastatų.