Vienas ponas taip ujo tarnaitę, kad ši pabėgo pas kitą poną, o pakui alinėje „nelaimingasis“ visiems skundėsi, kad namuose nėra kam dulkes nuvalyti ir indus suplauti. Taip beraudodamas ir numirė, pragėręs visą turtą... Ši sena pasaka virto tikrove šiuolaikinėje Lietuvoje, kurioje jau ne pirmus metus visuotinai aiškinama, esą nėra kam dirbti, todėl būtina įsivežti pigios darbo jėgos iš Ukrainos ar Baltarusijos.
Žiūrint iš biznio pozicijų viskas atrodo gražiai: atsivešime ukrainiečių, jie mums lenks nugaras už minimumą, o mes klestėsime ir puotausime... Biznieriams dažniausiai nėra jokio skirtumo, kas ir kaip jiems kraus kapitalą šioje ar kitoje šalyje. O kas bus su visais likusiais?
Niekas nešneka, kad tie pigūs darbininkai atsiveš čia savo šeimas, draugus ir draugų šeimas, kad sparčiai keisis Lietuvos demografinis balansas anaiptol ne lietuvių naudai, o finale patys savo rankomis padarysime tai, ko per 50 metų nesugebėjo padaryti sovietiniai okupantai, virsdami slaviškai „multikultūrine“ visuomene.
Tiesa, yra viena smulkmena, neleisianti artimiausiu metu išsipildyti šiam scenarijui - taip sparčiai gerėjant gyvenimui ir nuolat „apvalinant“ prekių bei paslaugų kainas jokie ukrainiečiai ar baltarusiai čia neužsibus... Tačiau dar yra Afrika. Sako, kad, pavyzdžiui, Zimbabvėje atlyginimus moka du kartus per dieną. Mūsų biznieriai, žinoma, taip neišlaidaus, juolab kad ir zimbabviečiai netrykšta noru čia dirbti. Taigi, kad ir kaip suktum, teks vėl atsigręžti į vietinius ir pasvarstyti: kas geriau - ar kiek mažesnis pelnas, sumokant orius atlyginimus vietos gyventojams, ar jokio pelno niekam nieko nemokant? Atsakymas paprastas: „suapvalinkite“ savo godumą.