Politikai užsidarę didmiesčiuose nepraleidžia progos pasigirti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Tik kai nuvyksti į šalies provinciją, žmonės kažkodėl skundžiasi. Matyt, irgi iš „gero“ gyvenimo. Kol ministerijų interneto svetainėse mirga spalvingi pranešimai, kviečiantys visuomenę prisidėti prie regioninės politikos formavimo, provincijos žmonės beda pirštu į vietines problemas ir ironizuoja: matome mes regionų politiką, kur kaimo žmogus jaučiasi kaip kalnas, einantis pas Mahometą. Nes svarbiausių paslaugų žmogui sistema tokia, jog kol gauni paslaugą, turi devynis prakaitus nubraukti.
Štai kad ir Subačiaus (Kupiškio r.) žmonės, sunegalavę turintys laukti ilgas eiles, kad patektų pas šeimos gydytoją Subačiaus ambulatorijoje. Joje anksčiau 5 dienas per savaitę dirbo šeimos gydytojas, jam mirus Subačiuje nauja šeimos gydytoja pacientus priima du kartus per savaitę. Norinčių patekti daug, o priėmimo laikas ribotas. Šeimos gydytoja net lieka po darbo valandų, kad laukiantiesiems išrašytų svarbių vaistų ir nepaliktų vienų bėdoje. Gydytojai priversti lakstyti per kelias įstaigas, kad visiems suteiktų pagalbą ir užsidirbtų, regionuose gydytojai - aukso vertės. Kas bus, kai jų neliks? Tačiau pas mus įprasta spręsti problemas labai paprastai - uždaryti, centralizuoti, optimizuoti, paskui pasigirti, kad ir sutaupyta iš to. Žmogus valdžiai neapsimoka, ypač jei jis nebėra mokesčių mokėtojas.
Niekas nenori dirbti provincijoje? Taip, daug kas nenori. O kodėl? Ar mūsų politikai susimąstė? Nes vykdoma politika, kad provincijai nieko ir nereikia - kiek uždaryta mokyklų, sveikatos įstaigų. Neapsimoka. Kaip planuoti likti regionuose, kai matai, ką su jais daro tie, kurie mums tarnauja.
Valdžia užsimojus gaivinti regionus, tačiau juos ne gaivinti reikia, o tikrąja šio žodžio prasme reanimuoti. Norėtųsi tikėti, kad daug metų ignoravusi regionus valdžia pagaliau atsisuks ir į kaimo žmones.