Toks įspūdis, kad Lietuva jau pamiršo visai neseną savo praeitį, okupaciją, kruvinąją Sausio 13-ąją. Todėl ir nesiliauja siųsti karius į svetimus karus. Visai nenustebčiau, kad po kelerių metų mūsų karo vadai Afganistane bus teisiami, kaip yra teisiami (tiesa, Rusijos dėka ne itin sėkmingai) sovietų kariškiai dėl Sausio 13-osios žudynių.

Mūsų karo ministrė ir visa jos komanda turbūt įsivaizduoja, kad Lietuvos kariai afganų akyse yra angelai su šautuvais. O aš neabejoju, kad į juos žiūrima kaip į velnius, kaip į okupantus. Manau, tą puikiai suvokia ir patys kariai. Jie nemato jokios prasmės rizikuoti savomis gyvybėmis, neturi jokios motyvacijos šaudyti dėl svetimos “taikos”. Todėl vis dažniau į viešumą iškyla konfliktai, parodantys, kaip krinka okupacinės kariuomenės atstovų moralė.

Aiškinama, kad mes Afganistane ne tik sėjame taiką, bet ir atstatome svetimą šalį: statome mokyklas, bibliotekas, tiesiame kelius, sodiname parkus. Bet ar afganai dėl to turėtų džiaugtis? Prisiminkime, kad ir sovietai okupuotoje Lietuvoje statė gamyklas, tiesė kelius ir t. t. Bet argi mes už tai jiems esame dėkingi? Argi galime pamiršti, kad tai buvo daroma okupuotoje Lietuvoje?