Nusižengiau 8-ajam Dievo įsakymui: pasakiau netiesą. Pasakiau gelbėdama kitų kailius, nes labai jau prašė tai padaryti. Tačiau tas „gerumas“ atsisuko prieš mane pačią.

Darbavausi vienoje turtingiausių akcinių bendrovių Lietuvoje. Bet atsitiko nelaimė - agregatas įtraukė ir stipriai sužalojo mano ranką. Mane operavo.

Visi draugai ir pažįstami juokėsi, kad dokumentuose medikų paprašiau parašyti „buitinę traumą“.

Visi tikino mane, kad būsiu apgauta, kad nė vienam, milijonus valdančiam, darbdaviui nerūpi už minimumą dirbantys darbininkai.

Pati darbo saugos inžinierė nepatingėjo iš Kauno pas mane asmeniškai atvažiuoti. Tikino, kad tai labai rimta bendrovė, niekada nepaliekanti savo žmonių nelaimėje. Daug žadėjo, nes bijojo dėl savo kailių - juk cechas tuomet dar nebuvo atidarytas, neturėta ir atitinkamų instancijų leidimų gamybai vykdyti.

Aš laikiausi duoto žodžio. Tačiau praėjus 4 nedarbingumo mėnesiams paaiškėjo, kad „likau ant ledo“, nes niekas net nesiruošė tesėti man duoto žodžio atlyginti gydymo išlaidas, kitą materialinę ir moralinę žalą.

Viskuo nusivylusi parašiau pareiškimą ir išėjau iš darbo. Dar gamybos vadovo buvau išvadinta šantažuotoja, kai paklausiau, kodėl su manim taip pasielgė?

Aišku, būtų galima per teismą ieškoti teisybės, reikalauti žalos atlyginimo, bet neturiu pinigų advokatui. Ir kažin ar atsirastų toks, norintis kovoti už paprastą, suluošintą moterį prieš bendrovę, kurioje dirbau.

Manęs laukia dar viena operacija. Teliko rasti jai pinigų ir melstis, kad ji pavyktų...

Ramutė, Kėdainiai