Pasiskaitęs „Vakaro žiniose“ („Ir tu gali pakliūti ant telefoninio sukčiaus kabliuko“) apie telefoninius sukčius, noriu papasakoti keletą istorijų, nutikusių mano pažįstamiems.
Manau, žmonės pakliūva į apgavikų žabangus ne dėl istorijos tikrumo, o tiesiog tą sekundę pasiduodami emocijoms. Žinoma, kai viršų ima emocijos, protas snaudžia.
Mano pažįstamų šeimoje buvo toks nutikimas. Namie sėdėjo visa šeima: garbaus amžiaus moteris, jos vyras ir duktė. Paskambinęs sukčius pasakė, kad moters duktė pakliuvo į kraupią avariją (nors duktė sėdėjo priešais ją), ir moterį iškart ištiko infarktas.
Artimieji iš pradžių nesuprato, kas vyksta, skubiai iškvietė medikus. Vos išgyvenusi nelaimėlė tapo neįgali. Tai štai kaip liūdnai baigėsi niekdarių skambinėjimai. Ar kas nors juos nubaus už tai, kad suluošino vargšę moterį?
Mano kaimynės draugei irgi paskambinęs sukčius pradėjo klausinėti, ar ji turi sūnų, ar jis vairuoja mašiną ir t. t. Moteris ėmė viską pasakoti kaip prisukta, kad ir anūkų turi, kiek jiems metų, kuriam rajone gyvena ir t. t. Tą pokalbį nugirdusi jos giminaitė atėmė telefoną iš jos ir paaiškino, kad tai sukčiai. Nemažai žmonių tarsi užhipnotizuoti beria savo asmens duomenis.
Reikėtų griežtinti kalėjimo sąlygas, blokuoti mobilųjį ryšį įkalinimo įstaigų teritorijoje. Juk gyvename naujausių technologijų amžiuje, nejaugi vis dar manome, kad kova su sukčiais - tai kova su vėjo malūnais?
Tereikia įdėti daugiau pastangų - ir šie niekdariai būtų sutramdyti. Juk jie su baisiom prigalvotom istorijom ir kėslais griauna žmonių gyvenimus, o blogiausia - už tai neatsako.
Raimondas, Vilnius
