Tegu žydi ta vienybė, bet ir savo galvą turėti reikianuotraukos (15)

2019 sausio mėn. 11 d. 08:18:11 Perskaitė 2719

Prancūzų prezidentas siūlo naują gynybos darinį, kuris būtų tik iš Europos Sąjungos kareivių. Girdi, ne tik nuo ruso ir kino geriau gelbėtis galėsim, bet ir nuo amerikono. Merkel jau pritarė šiai minčiai, tad, reikia manyti, ir mūsų prezidentė sumanymą parems - paprastai jos nuomonė stebuklingai sutampa su Vokietijos kanclerės. Kažin ar derėtų dar Seimo atsiklausti? Dorieji šio parlamento nariai ir taip turi rūpesčių: koks mūsų trąšų likimas ir kaip jos susijusios su priešų kėslais, kas nupirko paltą vienai gražiai poniai ir už kokią sumą, ar tai, jog ne tos partijos veikėjas padovanojo vaikams tautinių drabužėlių, nėra nusikalstama veika... Plati, oi plati yra dirva dorųjų seimūnų pamąstymams!

 

Kainuotų naujas gynybinis darinys - tuos pinigėlius, kuriuos dabar galima panaudoti kitiems dalykams, tektų atiduoti šiam. Bet žinokime - ne piniguose laimė! Nereikia čia jokių referendumų... Nė užuominų į Konstituciją. Tarp valdžios žmonių atrodytų esti turinčių tokį tikėjimą: vyraujantis piliečių tipas - trupučiuką idiotai, tai ėmus apklausti, kokių atsakymų sulauktum? Maža ką koks ne eruditas, koks politikos neišmanėlis, koks pašlemėkas nusmuktkelnis gali išskaityti pagrindiniame įstatyme. Atidžiau užsiimti tuo gi net mūsų išrinktieji laiko stokoja (apie įtemptą jų proto darbą jau buvo pasakyta). Taigi, negaišuodami vis glaudžiau šliekimės prie išskėstomis rankomis laukiančių prancūzų, vokiečių bei kitų tikrų europiečių. Kai kurie iš jų turėjo kolonijų, kuriose ir šiandien ne taip paprasta tvarkytis. Argi nepravers mūsų jauni kariai kokiame Malyje ar Centrinėje Afrikos Respublikoje?

Paauglystėje dažnas sapnuoja žygdarbius, bet vėliau dirba tai, kam ir yra gimęs. Nebloga būtų, jei toks tiktų įvairioms sąjungoms.

Turime vieną kaimyną, už mus ganėtinai stipresnį. Neduokdie, imtų šėlioti - be pagalbos neilgai atsilaikytume. Ar tąsyk mums būtų rimta parama prancūzai? Kol kas jie ryškiau pasirodydavo kitoniškose veiklose. Per pastaruosius didžiuosius karus vaizdelis, iki neįsijungdavo amerikiečių jėgos, būdavo nykokas. Vokiečiai po pasaulinių pralaimėtų skerdynių irgi ėmė nepasižymėti kovine dvasia. Net savo šalies gynimui, regis, ruošiasi ieškoti svetimtaučių samdinių. Vienoje apklausoje, ar Rusijai mus užpuolus, kariautų, dauguma jų atsakė, kad neverta to daryti. Dar mažiau galima tikėtis iš smulkesnių Sąjungos valstybių. Kas planuojamam apjungimui vadovautų, maždaug aišku. Nuvilsime pačius naiviausius - tai nebus Lietuva. Jai tektų vaidmuo, primenantis dainos eilutę: „o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro“. Pelėdai ne visada verta nerimauti. Ypač jei tėvelio šautuvo vamzdis - kreivas, „motinėlė ir visi vaikai“ trumparegiai, namuose pamiršę akinius bei monoklius, ir, apskritai, vien nuo šūvių garso nuomariu krinta. Žinoma, puiku turėti bendraminčių, kurie norėtų to paties kaip ir tu. Deja, kartais tenka įsitikinti - dainelės, kurias dainuodavome būdami darželinukai, nūnai jau kelia abejonių, o bendrininkų mintys yra visai kitur nuklystančios. Kaip tame anekdote apie pakeleivius donžuaną ir chuliganą, pamačiusius žavų siluetą ir pasidalijančius svajonėmis - pirmasis: „kad taip stvėrus ir į krūmus“, antrasis: „jo, į krūmus ir į snukį, į snukį...“

Nereikia verkšlenti! Dar krutame. Dar yra kuo guostis ir kuo pasidžiaugti. Ne vien tautosaka ar senais anekdotais. Nepaminėjome brito. Jis nėra kinkų drebintojas, - patikimas bendrininkas. Tiesa, traukiasi iš Europos Sąjungos (jam patinka nepriklausomybė), tačiau lieka Atlanto pakto dalyvis. Kaip ir amerikietis, stipriausiais iš bet kada turėtų mūsų draugų. Bandymai jį pakeisti į labiau skystablauzdžius būtų kvailio darbas. Arba piktavalio.

Mūsų žiniasklaidos didžioji dalis įknibusi į dabartinio JAV prezidento trūkumus: ir tą darąs ne taip, ir aną. Tačiau juk jis tik sąžiningai vykdo tą, ką žadėjo už jį balsavusiems per rinkimus. Šiuo atžvilgiu, gal ir mūsų vadovams būtų neprošal elgtis ne kitaip? Esame bauginami teiginiu, jog jam Amerika svarbiausia. Tarsi tai reikštų, kad vien tik ji jam svarbu. Ko gero, ir mūsų tautiečių dauguma norėtų tokio prezidento, kuriam Lietuva būtų pirmiausia, o ne kokie nors kiti interesai. Taip, Amerikos prezidentas nėra globalistas. Niekada nesisėmė išminties marksizmo-leninizmo universitetuose, tai ir apie internacionalizmą turbūt negirdėjo. Ir vieno, ir kito skiriasi agitaciniai šūkiai. Bet tik tiek. Abiejų tikslas galų gale sukurti pasaulį, kurio siela vis didesnis materialinis gėrybių gausinimas. Naikinant tokius šio proceso trukdžius, kaip (ribojančius darbo jėgos paslankumą) tauta, šeima. O mums ar priimtina ateities vizija, kurioje nebebūtų nei tautos, nei šeimos, bent tokių, kaip mes dabar suprantame? Ar būtent tai yra mūsų siekiamybė, net jeigu bus aruodai pilnesni ir gyvenimas ištaigingesnis? Galvokime, galvas juk turime.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net