Neseniai stebėjau gerbiamą švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių, dalyvaujantį vienoje rytinėje televizijos laidoje. Buvo kalbama apie studentų mokymosi perspektyvas Lietuvoje, apie tai, kaip svarbu pasirinkti tinkamą ir perspektyvią profesiją.
Paskambino į studiją vienas klausytojas ir paklausė: kaip ten su tuo švietimu, jei mokyklos uždaromos. Aišku, ministras atsakė, kad pagrindinė problema yra demografiniai rodikliai, kaimo mokyklėlėse mažėja mokinių skaičius, todėl neišvengiamai reikia priimti galbūt ir skaudžius sprendimus. Vis dėlto su visuomene yra dialogas ir ministras visada atviras diskusijai.
Ne kaltinti ar piktintis mano tikslas. Manau, problema apima ne tik švietimo sritį, ji kur kas platesnė. Juk mūsų visuomenė senėja, o jaunimas emigruoja. Kas žino, jei ekonominė situacija šalyje negerės, net dabartiniai mažieji valstybės piliečiai, dabar gulintys lopšiuose, užaugę gali išvažiuoti gyventi į užsienį. To tikrai nesinori. Todėl mąstyti, ką daryti, turi ne tik švietimo srities vadovai ir atstovai.
Kita vertus, labai paradoksiškai skamba bandymas “rasti dialogą ir daryti sprendimus”, kai šalies lopšeliuose-darželiuose didžiulis vietų trūkumas. O problema jau tikrai įsisenėjusi. Kiek dar laiko turi praeiti, kad tų darželių būtų pakankamai, ir tėvams nereikėtų su nerimu laukti, gaus jų atžala vietą darželyje ar liks už borto.
Iš tiesų problemų turime nemažai, tačiau visada turime paisyti žmogiškojo faktoriaus ir žiūrėti, kas žmogui yra geriau; mažiau vadovautis niekuo nepagrįstomis teorijomis.
Sigutė, Rokiškis
