Šį kartą iš redakcijos pašto parinkome laiškus viena tema - apie mokyklą. Jūsų, mieli skaitytojai, mintys džiugina ir rodo, kad nesate abejingi tam, kas vyksta švietimo sistemoje. Vadinasi, jums, lygiai kaip ir mums, ne vis viena, kokia karta kurs Lietuvos ateitį.
Apie tykančias baimes
Agnė, Šiauliai. „Mano svajonių mokykla pilna kūrybos, artimo meilės, pagarbos, vilties ir džiaugsmo. Sunerimusi žvelgiu, kaip nemaža dalis paauglių savo vaikystę ir jaunystę perkelia į virtualias erdves ir tenai... ap-si-gy-ve-na.
Mokykla jiems tampa vieta, kur privalu būti, bet neprivalu kruopščiai ir atkakliai mokytis. Išdrįstu teigti, kad tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl taip lėtai šalyje kyla bendrojo lavinimo lygis. Mokyklose plinta „aifoninio“ moksleivio, bet ne puikaus mokytojo kultas. Tad greta šūkio: „mokykla be patyčių“, pridėčiau: „ir be aifonų“. Peržengus mokyklos slenkstį visi „aifonai“ ir planšetės turi būti palikti pas budintį, tam įrengtoje vietoje. Taip, pvz., yra Prancūzijoje.“
Juozapas Kekys, Pakruojis. „Auklėtoja tėvų susirinkime perspėjo, kad namuose ribotume „aifonų ir kompų“ naudojimą. Dažnėja atvejų, kai hiperaktyvūs internautai tampa internetiniais narkomanais. Jų vaizduotė prikimšta renginių, paveikslų, žaidimų, nuotykių, faktų, trukdo ilgiau susikaupti pamokoje, pažangus moksleivis ima atsilikti moksle, atsitolina nuo bendraklasių, mokytojų, mokyklos gyvenimo. Mūsų šeimai prireikė pusmečio, kol abu sūnus ištraukėme iš technopriklausomybių - jie net miegodavo su „aifonais“. Dabar vėl kartu einame į sporto varžybas, teatrus, važinėjamės dviračiais, žvejojame. Dėl kontrolės stokos abu vaikus buvome tarsi praradę.
Manau, kad šeimose, nepaisant vaikų protestų, turi būti sudarytas griežtas „kompų“ ir „aifonų“ naudojimo tvarkaraštis. Per anksti džiaugiamės, kad jau mažas pyplys meistriškai valdo „aifoną“ ir nepagalvojame apie tai, kad „aifonai“ kada nors ims valdyti jų gyvenimus.“
Apie atlygį mokytojui
Adelė Sriūbaitė, Klaipėda. „Gera mokykla išmoko rašto ir gražios kalbos, suteikia susistemintų žinių pagrindus. Už tai, už pamokas, mokytojui sumokama. Bet gera mokykla išmoko kur kas daugiau nei užrašyta programose. Išmoko pažinti ir vertinti save, savo ir draugų elgesį, savo gebėjimus, visuomeninius įvykius, išmoko pažinti ir mylėti gimtinę. Už tai mokytojui neatlyginama, sakant, kad tokia yra mokytojo pašauktis - mokyti ir mokyti jaunąją kartą. Atsiprašau, algalapyje neatsispindi, kiek turi pamokų - tiek ir gauni! Mokyklose priviso 0,3; 0,5; 0,7 etato mokytojų. Bet ar dėl to kaltas pedagogas? Jei mokykla pakvietė tave, tai privalu skirti 18 pamokų, jei mokykla to negali padaryti, tai nekviečia. Tie „trečdalininkai“, „pusininkai“ pateikia žinias atitinkamomis porcijomis, todėl kone visi mokiniai turi repetitorius, kurie prie savo menkų pamokų procentėlių prisiduria iš šono. Taigi, iš tikrųjų turime savotišką paralelinę mokymo sistemą - ko-re-pe-ti-to-ri-nę! Sistema su dvigubu dugnu yra išsigimstanti, neefektyvi sistema. Visi tai mato ir visi tyli. Mokytojo darbo vertinimo kriterijaus pagrindu turi tapti ne pamokų skaičius, krūvis (koks baisus slegiantis žodis), o gerai paruoštas moksleivis, bendrasis mokyklos mokymo ir ugdymo lygis. Korepetitorių parengti mokiniai tėra maskuotė, kad mokykloje viskas gerai. Dabartinė dvidugnė mokymo sistema neatspindi realios moksleivių mokymo ir ugdymo padėties - ji yra kur kas žemesnio lygio. Mokytojams turi būti atlyginama ne pagal pamokų skaičių, o pagal paruoštų moksleivių aukštosioms mokykloms lygį. Kvalifikaciniai rodikliai, bendrasis mokymo ir ugdymo lygis mokyklas suskirstytų į atskiras kategorijas ir pagal tai būtų mokami atlyginimai.“
Apie naujo tipo mokyklą
Juozapas Puišys, Šiauliai. „Sesuo dėstė matematiką. Dabar - programuotoja. Uždirba 3 kartus daugiau, bet vis kalba apie paliktą mokyklą, savo tikrąjį pašaukimą. Klausiu, ko reikia, kad sugrįžtum? Mokyklos, kur kiekvienas mokytojas turėtų vienodą pamokų skaičių, vienodas darbo sąlygas, ir ne mažesnį kaip 1500-2000 eurų į rankas atlyginimą! Sukurta ratinė, važinėjanti, piligriminė mokymo ir ugdymo sistema, kur iš tikrųjų niekas rimtai neatsako už prastas mokinių mokymo ir ugdymo pasekmes. Ko vertas pedagogas, kuris per dieną aplanko kelias mokyklas, kad susirinktų atlygio trupinius? Važinėjantys pedagogai-keliauninkai kaimo mokyklose sudaro daugiau nei ketvirtį pedagogų kolektyvo. Iki šiol neturime nė vienos rimtos mokslo publikacijos, kad būtų giliai išanalizuota klajoklinės mokymo sistemos daroma žala jaunosios kartos gyvenime. Bendrojo lavinimo sistema perduota savivaldybių žinion, todėl kiekviename rajone „sava muzika“, ministerija lieka neatsakinga tetule.
Pedagogo atlyginimo sistema - kuo daugiau veži, tuo daugiau gauni, - yra baudžiavinė. Vaiko ateities ir likimo negalima sulyginti su vežimu plytų. Pedagogo dėmesys sutelktas į vaiko asmenį ir pamokos turinį. Pamoka įkvepia mokytis, o ne baudžia. Pedagogas turi likti pedagogu, o ne užklasinio darbo saviveiklininku. Visą užklasinį darbą užsikrauna kiti samdomi specialistai. Tuomet, sako sesuo, ir grįšiu į mokyklą.“
Užklasinio darbo esmė ir prasmė
Temą pratęsia Justinas Paukštienis laiškeliu iš Vilniaus. „Graudu žiūrėti kaip užklasinio darbo vežimą tempia nusiplūkę, per kelias mokyklas lakstantys mokytojai. Tai labai žemo lygio saviveikla. Nieko konkretaus vaikai neišmoksta.
Manau, į mokyklą po pamokų turi ateiti kita samdoma pamaina: aktoriai, dailininkai, muzikai, šokių mokytojai, gydytojai-dantistai, siuvėjai-modeliuotojai, kirpėjai-stilistai, treneriai, kulinarai-virėjai ir ne tik. Viskas pagal moksleivių ir pedagogų poreikius turi vykti mo-kyk-lo-je! Jokių vežiojimų į būrelius! Antrosios pamainos specialistų darbas vertinamas tais pačiais kriterijais, kaip ir pedagogų. Daug kainuos? Tėvai galėtų šiek tiek prisidėti, bet kur kas mažiau, nei vežiodami į būrelius. Viskas, ką sudėsime į mokinio protą ir sielą, atsipirks su kaupu - į gyvenimą išleisime visapusiškai paruoštą ir išlavintą jaunuolį. Drįstu manyti, kad atsisakius dviejų-trijų modernių haubicų, kurios kare nieko nelemtų, pinigų algoms užtektų. Ir dar liktų.
Užklasinei veiklai, apie kurią kalbu, mūsų mokyklos nepritaikytos? Taip, mūsų mokyklos statytos tarybiniais metais, pagal tą patį modelį, kaip bendrabučiai, kareivinės ir kolonijos. Kalbu apie ateitį - apie naujos architektūros mokyklą, kur vienoje klasėje, tarsi valgykloje, išrikiuoti stalai - įrengta amfiteatrinė (ovali) klasė su aukštomis lubomis ir puikia vėdinimo sistema. Už mokytojo nugaros - per visą sieną elektroninė lenta. Mokytojas, sėdėdamas prie kompiuterio, tarkime, pirmokėlius lentoje moko kaip taisyklingai, neskubant rašomos raidės, skaičiai, žodis, sudėties-atimties, dalybos, daugybos ženklai ir pan. Moksleivis visa tai taisyklingai kartotų savo sąsiuvinyje. Panašią amfiteatrinę klasę ekskursijos metu mums aprodė Švedijoje. Moderni mokykla, su baseinu, keliomis relaksacinėmis salėmis, kabinetais, popamokiniais užsiėmimų kambariais, o ten viso labo mokosi... 80 moksleivių. Bet ten dar mokosi ir jų tėvai, kaip su vaikais reikia dirbti šeimoje! Taigi iš viso 160 mokinių!
···
Naujos architektūros mokykloje privalu turėti 100-150 vietų skaityklą, tokias turi universitetai (!), gausią biblioteką, daug enciklopedinio pobūdžio leidinių, didžiulį fonotekos fondą, su visų laikų geriausiais muzikos kūriniais, solistais, lengvosios muzikos korifėjais.
···
Mokykloje turi veikti moderni relaksacinė zona, kur pedagogai ir silpnesnės sveikatos moksleiviai atgautų fizines ir protines jėgas - juk apie 60 proc. moksleivių turi sveikatos problemų, beveik toks pat procentas šauktinių netinka kariuomenei. Tai ne bėda, ka-ta-stro-fa!
···
Mokykloje vietoj ubagiško orientavimo, turėtų veikti plačios aprėpties modernus informacinis centras, kur rastume kaskart atnaujinamas žinias apie įvairių tipų mokyklas, kolegijas, universitetus, siūlomas darbo vietas, atlygius, darbo sąlygas ir t.t. Centre dirbtų specialistai, kurie gebėtų profesionaliai pakonsultuoti, patarti, kur mokytis, kokia specialybė kiekvienam tiktų.
···
Svarbu: naujo tipo mokykla veiktų šeštadieniais ir sekmadieniais, pedagogų ir tėvų labui - neiškiltų problemų, kur praleisti dvi poilsio dienas. Į mokyklą galėtų ateiti dirbantis jaunimas. Dabar tūkstančiai mokyklinių pastatų poilsio dienomis užrakinami. Tūkstančiai didžiulių pastatų dvi poilsio dienas veltui šildomi! Taigi, milijonai metami tiesiog į pečių!
···
Klausiu: negi valstybė tikrai nepajėgi suprojektuoti visiškai naujos architektūrinės sąrangos mokyklos? Mokyklos, apie kurią jau 30 metų svajojame, kurios geidžia moksleiviai, tėvai, mokytojai?“
Apžvalgininko komentaras
Dėkui skaitytojams už puikius laiškus. Išsvajotai mokyklai gimti reikia vienintelės sąlygos: Vyriausybė, Seimas, prezidentas mokyklą turi paskelbti svarbiausia valstybės įstaiga. Svarbiausiai valstybės įstaigai negali trūkti pinigų ir dėmesio! Svarbiausios valstybės įstaigos negalima stumdyti kaip geležinkelio vagonėlio - tai į vieną, tai į kitą pusę. Svarbiausia valstybės įstaiga turi rūpintis aukščiausios valstybės institucijos, o ne biednos savivaldybės! Lietuva garbingai įvykdė įsipareigojimus NATO ir ES, ji yra apsaugota. Atėjo metas visas kūrybines jėgas ir lėšas skirti valstybės stiprinimo ir Tautos atkūrimo darbams. To pasižadėjo siekti ir naujasis prezidentas Gitanas Nausėda. Be naujo tipo ir turinio mokyklos, apie kurią taip karštai ir nuoširdžiai kalba mūsų ištikimi skaitytojai, nei valstybės stiprinimo, nei Tautos atkūrimo misija neįmanoma!
Susidariusi grėsmingai nepalanki švietimo sistema, ėmusi „gaminti“ mažaraščius, prikišamai perspėja, kad su mokykla, iš tikrųjų svarbiausia valstybės įstaiga, politinių pokerių žaisti negalima, nes per daug rizikinga.
Kitą sykį kviečiu aptarti ikimokyklinės vaikų ugdymo ir lavinimo sistemos reikalus.
Būtų malonu gauti laiškų, adresu A.Smetonos g. 2, LT-01115 Vilnius, „Respublikos“ redakcija, Vladui Vaicekauskui.