Apie gyvūnų laikymo taisykles jau kalbėta ir rašyta daug, tačiau aš noriu prisidėti prie tų nuomonės, kad reikia pagaliau pažaboti nedrausmingus keturkojų šeimininkus. Štai draugė augina mažametį sūnų, dažnai eina į lauką pasivaikščioti, o kadangi turi kaimynus, kurie laiko šunų, susiduria su papildomais „nepatogumais“, t. y. šunimis. Kaimynas laiko didžiulį rotveilerį, veda be antsnukio. Kai vaikas pamato tą šunį didžiuliais nasrais, tuoj pat pradeda verkti. Kaimynas argumentuoja, kad jo šuo nekanda, tačiau ar už gyvūno psichiką gali atsakyti? Turime labai daug pavyzdžių, kai tie neva nekandantys apdrasko vaikus ir suaugusiuosius.

Bandymai susitarti, kad bent jau šunį palaikytų, kol mama su vaiku liftu nusileis ir paėjės kiek toliau, bergždžias reikalas. Trūksta sąmoningumo šunų laikytojams, daugelis jų gyvendami daugiabučiuose galvoja tik apie save ir mažai paiso kaimynų interesų. Deja.

Laima, Kaunas