Mačiau šou iš Seimo rūmų, kuriuose vyko diskusijos dėl Seimo laikinosios komisijos „Snoro” žlugimo aplinkybėms tirti sudarymo. Liejosi seimūnų emocijos, kaltinimai. Labiausiai nustebino premjero Andriaus Kubiliaus pasiūlymas 40-čiai Seimo narių, kurie kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nusišalinti nuo šio klausimo svarstymo. Panašu į kažkokią diktatūrą.

Kai kažkuris Seimo narys suabejojo, ar turime kompetentingų žmonių tokiai komisijai sudaryti, pamaniau, ar tik šiam reikalui nebus už keletą milijonų litų samdoma kompetentingų užsieniečių komanda. Laimei, užteko proto (ar pritrūko) seimūnams to nedaryti. Gal ši komisija apsieis ir be brangių užsienio konsultantų paslaugų.

Klausantis Seimo narių karštų diskusijų, taip ir magėjo išrėkti: ponai, pavėlavot, šaukštai po pietų. Tokią komisiją reikėjo sudaryti prieš „Snoro” žlugimą. Ji būtų viską išsamiai išanalizavusi, nustačiusi realią situaciją banke, apsvarsčiusi visus niuansus. Ir tik tada pasiūliusi nacionalizuoti „Snorą” ir inicijuoti bankrotą.

Kodėl buvo leista vienam kompetentingam užsienio specialistui už 17 milijonų litų atlyginimą priimti vienintelį kažkam naudingą, o daugeliui pragaištingą sprendimą?

Pamenate „Mažeikių naftos” įmonės privatizavimą, kai JAV „Williams” kompanija keletą metų iš valstybės biudžeto lupo šimtus milijonų litų, nes sutarties pasirašymo įgaliotieji buvo įsipareigoję valstybės vardu padengti gamybinius įmonės nuostolius.

Kiek panašių projektų, susitarimų, įsipareigojimų, per kuriuos milijonai, milijardai litų išplukdomi už Lietuvos ribų. Po stambesnių aferų faktų sudaromos komisijos, sukeliamos teisėsaugos inistitucijos. Tačiau jos nieko negali padaryti, viskas baigiasi šnipštu.

Ir dabar abejoju, ar ši komisija tokiomis sąlygomis ką nors apskritai padarys.

Antanas, Vilnius