Putino laiškas klaipėdiečiuinuotraukos (22)

2018 rugpjūčio mėn. 07 d. 13:41:11 Perskaitė 2428

Klaipėdoje minkštosios Rusijos galios taip pat randa trąšią dirvą, o jų pabertos sėklos jau brandina derlių. Štai Klaipėdoje gyvenantis laisvės kovų dalyvis, Lietuvos partizanų ryšininkas jau gerą dešimtmetį kasmet gegužės pradžioje gauna didelį voką iš... Kremliaus. Tame voke - Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasirašytas sveikinimas Pergalės dienos proga!

 

Senyvo amžiaus žmogus suka galvą ir niekaip negali suprasti, kokie tie jo nuopelnai, kad pats Rusijos prezidentas niekaip negali jo užmiršti.

Gal dėl to, kad kovojo su sovietų okupantais, o gal todėl, kad vėliau paimtas į sovietinę kariuomenę trejus metus vairavo „gaziką“? Kitų nuopelnų neprisimena. O tiek dėmesio! Dėl ko? Trauko pečiais, ir tiek.

Pažvelkime į tą V.Putino sveikinimą giliau. Viskas labai rimta ir svarbu. Sveikinti su Pergalės diena, su karo pabaiga juk nėra kažkoks įžeidimas. Kodėl nepasveikinus, nepalinkėjus sveikatos, kitokio gėrio. Labai žmogiška, tauru, gali net ašarą išspausti. Tačiau neskubėkime!

Rusai situaciją Lietuvoje žino puikiai. Ir ne tik socialinę, ekonominę ar politinę, seka ir tiksliai fiksuoja gyventojų nuotaikas, atskirų socialinių sluoksnių nuostatas. Ir ne tik seka, bet ir stengiasi pakreipti jas sau palankia linkme.

Jie turi ne tik laisvės kovų dalyvių sąrašus, žino ir tai, kad jie gauna tik šiokią tokią pensiją ir turi laisvės kovų dalyvio pažymėjimus. Viskas! Sakote, ko žmogui daugiau reikia? O reikia labai nedaug, ir rusų propagandistai tą „nedaug“ labai tiksliai pagauna. Trūksta elementarios pagarbos, nuoširdaus žodžio, ženklo, kad juos prisimena, vertina, tausoja...

Per trisdešimt metų nė karto nepasveikinti, nė karto, išskyrus elitą, nekviesti į minėjimus ar kitus patriotinius renginius, ką jau kalbėti apie Seimo rūmus. Sutikite, kad ir koks kuklus žmogus būtum, vietos nuoskaudai apsčiai. O čia pats „caras“ tavęs neužmiršta, nuoširdžiausius sveikinimus siunčia, stiprios sveikatos palinki. Būtent to, ko senam žmogui, net už didesnę pensiją, labiau reikia. Mūsų politikams iki tokio supratimo kaip Rusijai iki demokratijos.

Lietuvos politinė diduomenė tarpsta savo pačių puikybėje, dalijasi ordinus, medalius, pelningus postus, ir baukščiai dairosi į Rytus, neduok Dieve, pražiopsoti valandą, kada reiks braukti į Vakarus, iš kur galės byloti į pasilikusius čia, bet jau apie kietąsias Rusijos galias. Eiliniai Lietuvos kareiviai jiems nerūpi.

Bet juk kai kam rūpi! Ir dar kaip rūpi! Todėl užuot per visas masinės informacijos priemones putojus apie Rusijos minkštąsias galias, derėtų pajudinti bent mažąjį rankos pirštelį, kad čia jos nerastų tinkamo medžio savo pykčio vaisiams nokinti.

Daug kas labai jautriai reaguoja į įvairių politikierių ilgai trunkančius ir ganėtinai nuobodžius šnekėjimus apie visokias grėsmes ir pavojus, kurie tuojau pat gali užgriūti mūsų valstybę. Dėkui Dievui, kad jų apokaliptiniai pranašavimai kol kas nesipildo. Tačiau kad ir kokie priešginos būtume, vis dėlto turime pripažinti, kad jų kalbėjime slypi nemaža dalis tiesos.

Na, kad ir daug kam iki kaulų čiulpų įkyrėję porinimai apie kažkokias minkštąsias ir kietąsias galias. Iš tiesų, žmogui, dirbančiam kasdienius darbus ir gan tolimam nuo politinės virtuvės, tas minkštumas ir kietumas labiau asocijuojasi su kitais dalykais, nei su agresija, okupacija ar karu.

Bet prisiminkime Ukrainą. Juk Krymo pusiasalis buvo okupuotas faktiškai be šūvio. Iš kažkur atsiradę žalieji žmogeliai be didesnio pasipriešinimo užėmė visas valdžios įstaigas ir paskelbė prisijungią prie Rusijos. Ir nieko stebuklingo ten nebuvo.

Ukrainos ir to paties Krymo gyventojams, kurių didžiąją dalį sudarė rusai, metų metais per kultūrą, istoriją, užsienio politiką buvo plaunamos smegenys. Apie demokratijos, laisvės, laisvo žodžio, spaudos suvaržymus Ukrainoje, apie baisų ukrainiečių nacionalizmą, pasiruošimą net fiziškai naikinti ten gyvenančius kitataučius.

Trumpai tariant, buvo naudojamos visos įmanomos priemonės, paprastai vadinamos minkštosiomis galiomis - gebėjimu veikti žmonių elgesį ir įtikinti juos savo tikslų teisingumu be prievartos, t. y. be tiesioginių karinių veiksmų.

Taip dauguma nupilietintų, nutautintų, deistorizuotų ir demoralizuotų pusiasalio gyventojų svetimos valstybės invaziją priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

Ir vėl grįžkime į Lietuvą. Prisiminkite dar iš atminties neišblukusią neseną istoriją, kai lietuvis, Lietuvos pilietis, tryško nevaldomu džiaugsmu, kad po karo dalis lietuvių buvo ištremti į Sibirą. Visą ta savo tautiečių ir valstybės naikinimą jis įvardijo kaip labai smagų ir būtiną smegenų pravėdinimą.

Tą kartą teisėsauga sureagavo, ir neabejotinas „penktosios kolonos“ veikėjas buvo nuteistas. Suprantama, Rusijos žiniasklaida visą tą procesą paskelbė kaip neturintį analogų pasikėsinimą į žodžio ir minties laisvę ir, be abejo, kaip žmogaus teisių pažeidimą.

Sunku pamiršti ir kito klaipėdiečio, pasirašančio Edvino Keriko pavarde (ar slapyvardžiu?), grasinimus internete, atėjus laikui visus NATO „subinlaižius“ traiškyti miestų aikštėse!

Nebesinori grįžti prie klaipėdiečio, miesto Tarybos nario Viačeslavo Titovo „veiklos“, tikslingai nukreiptos skirtingų tautybių miesto gyventojams kiršinti.

Keli čia paminėti faktai yra labai primityvios priemonės, iliustruojančios, kaip žmonių sąmonę veikia minkštosios galios, bet kartu pasakančios, kieno pusėje bus tie veikėjai, jei pasikartos Ukrainos scenarijus Baltijos valstybėse.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net