Sakoma, kad pensininkai neišgali nusipirkti sau gabalėlio mėsos. Aš, kaip pensininkė, jau seniai pamiršusi jos skonį. Bandau save apgauti sojos paplotėliais, nors ir žinau, kad tai nėra sveika.
Tačiau ką sveiko apkritai senas žmogus gali sau leisti nusipirkti? Net duonos, tos skanesnės, su saulėgrąžomis, negaliu įpirkti. Imu pačią pigiausią. Sudžiovinu namie juodai dienai, paskui, kai pritrūkstu pinigėlių, mirkau į arbatą ir valgau.
Sviestas? Tokio irgi neperku, tik tepųjį riebalų mišinį - irgi patį pigiausią. Ryžius, makaronus, miltus perku tik per akcijas, kitaip man būtų per brangu. Pienas ir kiaušiniai - man prabangos prekė, perku tikrai ne kasdien. Grietinės nevalgau išvis, ir per brangi, ir galiausiai nelabai senyvam žmogui tinka.
Daugiausia pinigų išleidžiu vaistams. Nebūtų senų žmonių, tikriausiai žlugtų visos farmacijos kompanijos. Taigi, manau, statistinio pensininko racionas: krūva cheminių vaistų, duona, kruopos, kiaušiniai ir pienas.
Kiek nedaug reikia, kai nieko negali įpirkti ir kai pensijos tik ašaras gauni. Kaip ten yra sakoma, „kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko”. O kokia filosofija belieka vadovautis? Kitaip išprotėtum.
Štai žiūrėjau per žinias, sakė, pavalgykit sočiau, neikit per speigus į lauką alkani. Iš ko sočiau pavalgyti, jei piniginė tuščia? Pasiguodžiu bent tuo, kad, kitaip nei jauniems žmonėms, nereikia bėgti į darbą per šalčius, todėl sušalti man negresia.
Aldona, Kaunas
