Kai antrasis prezidento rinkimų ratas baigėsi taip, kaip baigėsi - džiaugiausi. Ne todėl, kad labai susižavėjau šūkiu - „kursime gerovės valstybę!“ Kai kurių rajonų valdžia bei sostinės medikai įnikę į nėštumo vengimo propagavimą ir net nemokamai dalina priemones nuo pastojimo. O jaunimas dairosi, kur emigravus. Ar neteks ateities siekiuose pasikliauti tik senučiukais? Nuovokieji iš tolimų „trečiųjų šalių“ irgi renkasi turtingesnius kraštus. Gi iš tų, kurių nuovokumas prastas, sunku tikėtis efektyvaus gerovės valstybės darymo, jie domisi tik pašalpų dydžiu ir išmokomis. O skurstančiųjų turime ir savų. Apsčiai. Nors nebūtinai labiausiai kenčia tas, kas garsiausiai dejuoja. Todėl kad padėtį pakeistum, kad kažkam galėtum duoti, tektų iš kažko paimti. O juk mūsiškiai visada tvirtai įsikandę laikosi savo mantos. Tarytum gana trumpam kiekvieno egzistavimui šioje žemėje pasibaigus, gebėję gausesnę skatikų krūvą sukaupti, galėtų į dangų patekti be eilės.
Gerovės valstybės vizija kelia šiokių tokių abejonių ir dėl to, jog bent iki šiol mums buvo siūloma: „arba-arba“. „Arba“ gerovė, bet be savo nacionalinės valstybės. Na, pasikliaujant mūsų naivumu, gal kištelint kokių valstybės imitacijų, kokių žaisliukų primenančių valstybingumą. Kitas „arba“ - pasilikite valstybę, bet tada gerovės jums neregėti! Ar realu turėti ir viena, ir kita tuo pat metu? Gal gerovės valstybė maždaug tas pat, kaip miražas dykumoje?
Ne reto gerovė suprantama tik taip - pinigų pilnas kapšas bei visa, kas už juos gaunama. Jeigu tektų rinktis tarp jos ir savo valstybės, tai kas būtų pasirinkta? Jeigu iš tikrųjų norima, kad rastųsi kitaip, privalu ugdyti ne kandidatus tapti užsieniečiais, o šio žemės kampo ir šios tautos pasišventėlius. Ar įmanoma tai? Turbūt. Prisiminkime sovietmečiu panašų požiūrį bandžiusius skleisti poetą, dramaturgą, neeilinį oratorių. Tiesa, dabar apie jį retai išgirstama.
Dvi yra sąvokos. Pirma - žmogus iš Lietuvos. Antra sąvoka - Lietuvos žmogus. Geistina, kad ji tiktų ir išrinktajam prezidentui. Vilties yra. Tarp kolekcionieriaus ir jo domėjimosi objekto esti emocinis ryšys, abejingumas čia vargu ar galimas. Būsimasis prezidentas ilgai rinko senovines knygas apie Lietuvą. Dvasią pakelia ir jo nepritarimas lengvabūdiškam mūsų raidyno papildymui pagrindiniame paso puslapyje. Šnekama apie vieną ar tris naujas mums raides. Bet tiesa ta, kad kai kuriems piliečiams keistųsi ir mūsų rašmenys su „varnelėmis“, vietoje jų atsirastų rašto ženklų kombinacijos lenkų tradicija tiems garsams reikšti. Tūlas nelabai aukštos kilmės mūsų tautietis nė nemokėtų perskaityti. Yra siekimas, kad tokia nemūsiška rašyba būtų plačiai įdiegiama ir vietovardžiuose tos Lietuvos dalies, kuri tarpukaryje buvo Lenkijos okupuota. Maga turėti pačius geriausius santykius su labai svarbiu kaimynu, tačiau neišsižadant nė krislelio lietuviškumo.
Jeigu kadencijos pabaigoje gerovės pas mus bus beveik tiek pat, kiek šiandien, bet šalies politinė nepriklausomybė neatrodys nykus vaiduoklis istorijos žvyrkelyje, galima sakyti, jau bus neblogai.