Grįžusi į savo gimtąjį Subačiaus miestelį, užsukau į ne taip seniai atidarytą parduotuvėlę. Pirkau sidro, o grįžusi namo pamačiau, kad jo vartojimo laikas pasibaigęs (iki 2012 01 20). Tada dar kartą nuėjau į parduotuvę, maniau, nusipirksiu tinkamą vartoti gėrimą. Deja. Ant pakuotės vėl išvydau, kad pasibaigęs vartojimo laikas.

Kai mandagiai paklausiau pardavėjos, ar kas nors šioje parduotuvėje tikrina produktų vartojimo laiką, man buvo atsakyta, kad ta data yra pagaminimo, nors aiškiai buvo parašyta „geriausia iki: žiūrėti ant butelio”. Pardavėja, užuot atsiprašiusi, man pareiškė, kad nekelčiau balso. O kaip „įrodymą” ėmė rodyti įvairių rūšių vyną, kuris šiaip jau turi tik pagaminimo datą, išskyrus tą vyną, kuris yra tetrapakuose. Manau, kiekviena save gerbianti pardavėja tokį faktą tikrai turi žinoti.

Man parodžius pirštu, kad sidro vartojimo laikas yra „žiūrėti ant butelio”, pardavėja sutriko ir pradėjo versti sąskaitas, kada ta prekė gauta.

Taip išeina, kad miestelių, kaimų parduotuvėlėse žmonės dažnai rizikuoja nusipirkti nebetinkamus vartoti produktus? Nejaugi pirkėjas, mokėdamas už kokį nors produktą, turi sukti galvą, ar jis dar valgomas, geriamas? Reikėtų griežčiau kontroliuoti kaimų parduotuvėles, nes iš patirties žinau, kad žmogui gali įkišti nebetinkamą prekę ir net neatsiprašyti. Nesvarbu, kur žmogus gyvena, jis turi teisę nusipirkti kokybišką ir tinkamą vartoti produktą.

Vaida, Vilnius