„Vakaro žiniose“ perskaičiau straipsnį „Danė ar Dangė? Klaipėdiečiai spręs, kaip vadinti miesto upę“ (2013 05 09), kuriame rašoma, kad uostamiesčio gyventojai turės galimybę spręsti miesto upės likimą internetu ar atėję į savivaldybę.
Upėvardžiai yra vienas seniausių bet kurios kalbos žodyno sluoksnių, lėčiausiai kintančių istoriškai. Todėl jie yra labai vertingi kalbos mokslui kaip tolimos praeities liudininkai ir neretai kalbininkai sunkiai nustato jų kilmę. Prie tokių upėvardžių skirtinas ir per Klaipėdos miestą tekančios upės pavadinimas.
Apie šios upės pavadinimą yra rašęs ne vienas mokslininkas. Tačiau specialiai lingvistiškai jos pavadinimo variantus (Danė, Dangė) yra tyrinėję žymieji mūsų kalbininkai - Aleksandras Vanagas ir Vytautas Mažiulis. Šios upės pavadinimu yra domėjęsis ir istorikas Kęstutis Demereckas, kuris pritarė V.Mažiulio nuomonei, kad seniausias jo pavadinimas buvęs Dangė.
Galima tik apgailestauti, kad pastarasis pavadinimas, kurio kuršišką kilmę, reikšmę ir struktūrą 1999 m. išsamiai yra išanalizavęs ir aprašęs straipsnyje „Ne Danė, o Dangė“ V.Mažiulis, nebuvo aprobuotas anuometinės Lietuvių kalbos komisijos. Jos 1997 m. rugpjūčio 28 d. patvirtintame vietovardžių sąraše pateiktos A.Vanago, nepakankamai įsigilinusio į istorinius šaltinius, atkurtos gretiminės formos Danė ir Danija.
V.Mažiulio manymu, forma Danė yra nesenas darinys, atsiradęs „gal apie XIX a.“. Todėl atsisakyti senoviško upės pavadinimo ir vykdyti kažkokius ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje negirdėtus neregėtus upės pavadinimo rinkimus būtų ne tik nesąmonė, bet ir juokdariškas dalykas (ką jau kalbėti apie tai, kad tai būtų senų senovės kalbinio palikimo paniekinimas).
Kalbininkas prof. Jonas Palionis, Vilnius
