Sekmadienio vakarą Lietuvos nacionalinis transliuotojas rodė dokumentinį filmą apie visų numylėtinę olimpietę Rūtą Meilutytę. Leisiu sau vadinti sportininkę Rūtele, nes, kaip teisingai buvo parodyta, ją lyg dukrą ar anūkę myli visi šalies žmonės. Todėl sekmadienį daugelis buvo prilipę prie ekranų. Tačiau LRT ir vėl pasišaipė iš žiūrovų. Nusprendė filme kalbėjusių Rūtelės trenerių žodžių neversti iš anglų kalbos.
Nesuprantu, nejaugi buvo sunku trenerių kalbas pateikti titruose. Kas moka angliškai, galėtų klausytis, kas nemoka - skaitytų. Dabar gi kai kuriems, ypač vyresnės kartos atstovams, teko žiūrėti, kaip vyrai beria nesuprantamus žodžius, ir nė nenumanyti, ką jie kalba. Nejaugi poniai Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei atrodo, kad seneliai tik „Duokim garo“ žiūri ir „Panoramą“? Klystate, nereikia nurašyti pagyvenusių žmonių, jie domisi ir jaunų žmonių, ypač garsinančių šalį sportininkų, pasiekimais. O reikalauti suprasti, kas mums rodoma per LRT - turime teisę. Mat ši televizija yra išlaikoma iš mokesčių mokėtojų kišenės. Juk nesipiktiname, kai komercinė televizija rodo tuos pačius, daugybę metų rodytus, filmus. Nesipiktiname, kad visi filmų herojai yra įgarsinami vieno žmogaus ir vienoda intonacija. Ten - verslas. Bet nacionaliniam transliuotojui tyčiotis iš žiūrovo, kuris jį išlaiko, neturi būti leista.