Perskaičiau „Vakaro žiniose“ straipsnį apie eilėse ilgus mėnesius laukiančius onkologinius ligonius. Galiu pasakyti tik tiek, kad tie ligoniai, kurie turi pažįstamų gydytojų ir pakankamai pinigų, gali būti ramesni - jiems pagalba pasiekiama labiau.
Tačiau kitiems reikia eiti kryžiaus kelius. Ši liga buvo užklupusi ir mano draugę, ilgus metus gydytojai nieko nerado ir vis siūlė moteriai gerti raminamuosius. Galiausiai moteris, praradusi paskutinę viltį, pradėjo lankyti gimines, esą paskutinį kartą.
Nuėjo ir pas gydytojus, o šie, lyg apšviesti nežemiškų jėgų, rado jau 4 stadijos storosios žarnos vėžį. Draugę iškart išvežė į operacinę. Laimei, vėl įvyko stebuklas, operacija pasisekė ir po ilgo gydymo draugė pasveiko.
Bet juk taip laimingai baigiasi ne visos ligonių istorijos. Iš tiesų labai liūdna, kad ligoniai, kuriems į nugarą alsuoja mirtis, turi laukti eilėse. Juk kai nueini su skaudančiu dantimi pas gydytoją, tave iš karto gydytojas priima. Tai kuo čia kitaip.
Bet neskubėčiau kaltinti vien gydytojų, daug kas priklauso ir nuo gydymo įstaigų vadovų, kaip sutvarkytas administracinis aparatas. Kaip paskirstomi darbo krūviai, kaip sugebama orientuotis į pacientų poreikus ir panašiai.
Viliuosi, kad bent naujas sveikatos ministras iš tiesų imsis efektyvių veiksmų ir sugrąžins ligoniams ir apskritai visiems piliečiams viltį gauti geresnes gydymo paslaugas, pagaliau apskritai padaryti jas prieinamas.
Danguolė, Vilnius
