Jau daugybę metų Lietuvoje skelbiamos akcijos kovai prieš patyčias. Televizijoje, radijo laidose taip pat garsiai kalbama apie sparčiai progresuojantį psichologinį ir fizinį smurtą, savižudybes. Nors daugelis stengiasi prisidėti prie įvairių organizacijų, ieško būdų užkirsti kelią vienai didžiausių moralinių problemų šalyje, neretai nepastebi, kad ir pats tyčiojasi. Kad ir traukdamas per dantį iš pavydo ką tik iš saulėtų Maldyvų grįžusį kolegą ar neskuba atsiprašyti už neseniai pasakytą ne pačią maloniausią repliką. Lietuviams įprasta smerkti, dalinti patarimus, patiems jais nesivadovaujant.
Statistikos duomenimis, Lietuva pirmauja tiek užfiksuotų savižudybių skaičiumi (ypatingai jaunimo, paauglių tarpe), tiek vis daugiau žmonių įtraukiančios sezoninės ir nuolatinės depresijos rodikliais. Šiandien galima pastebėti pasikeitusią tvarką mokyklose, mokytojų ir mokinių teises. O dar ne taip seniai mokytojai turėjo kur kas daugiau teisių mokinių atžvilgiu. Dabar suole sėdinčio nepilnamečio patraukimas už rankos, garsiau pasakytas žodis, mokytojui gali baigtis teismu. Iš dalies tai teisinga, žmogaus teisių laikomasi turėtų būti nepaisant to, koks jo amžius, tačiau „tarybinėse“ mokyklose „tarybiniai“ mokytojai manė kitaip. Laisvai leisdami sau elgtis su vaikais „taip, kaip jie to nusipelnė“, jų elgesys šiandien dažnai primintų pasityčiojimą. Tai iš dalies galėjo įtakoti dabar visuomenėje vyraujančias patyčias.
Lietuvoje žmonėms labai sunku įpiršti moralę, panaikinti įsigalėjusias normas. Naujoji karta dalinai praradusi vertybes, sunkiai atskirianti juodą nuo balto. Matyt ji dar neužaugo spręsti šias sudėtingas psichologines ir neretai grėsmę keliančias problemas.