1987 metai. Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Tik sunkiai dirbdama miške užmiršdavau sudaužytus savo jaunystės lūkesčius, tardytojų smurtą, neteisybę, kuri taip sujaukė mano gyvenimą. Jaunatviškas laisvės troškimas širdyje nuolat kovojo su baime, įsismelkusia į sielą KGB rūsiuose.

Kai pagaliau atgavau laisvę ir grįžau į išsvajotą Lietuvą išsisprendė tik viena problema – ištirpo visus tuos aštuonerius metus skaudėjęs ilgesys, kai galėjau išsiverkti, apkabinusi seserį.

Bet baimė liko. Ji tvyrojo ne tik tremtinių ir politinių kalinių, bet ir Lietuvoje likusiųjų, žiaurų santvarkos virsmą mačiusių žmonių gyvenime. Baimė ir atsargumas buvo kasdienė jų palydovė.

Išblaškytos šeimos. Atimti, apsileidėliais apgyvendinti ir iki kiaurų stogų nugyventi tvarkingų ūkininkų ir inteligentų namai. Gyvuliai ir kitas turtas pragertas juos įskundusių kaimynų. Tokia realybė sėjo nerimą mąstyti ir jausti dar neatpratusių lietuvių širdyse.

Pamačiusi išdraskytus, naujųjų šeimininkų apleistus savo namus su kieme žviegiančiais paršais apsiverkiau, apkabinusi savo vaikystės berželį.

Socializmas šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rodė dar ypač skausmingus savo ženklus.

Norėjau įsidarbinti konduktore. Reikėjo baigti kursus. Kad galėčiau tai padaryti, turėjau pateikti mokslo baigimo pažymėjimą. O dokumentai – saugume, kur išlieta tiek ašarų. Po devynerių metų einant tais pačiais koridoriais daužėsi širdis. Kvapą gniaužė baimė: „Gal vėl areštuos?“

Kai pagaliau baigiau kursus ir buvau priimta į darbą autoūkyje, paaiškėjo, jog direktorium čia dirba buvęs mano tardytojas saugume. Žiaurus, nesidrovėjęs mušti ir kankinti moteris, duoti bananu per kelius žemaūgis pilvūzas. Jo pavardę pamačiau viename direktoriaus įsakyme. Dar vyliausi, jog tai ne tas pats žmogus. Bet kartą sutikau jį autoūkio koridoriuje. Tas pats. Veido bruožai nė kiek nepasikeitę. Tik civiliai drabužiai dar labiau pabrėžė atsikišusį pilvą. Saviškius teriojęs, sovietams įsiteikęs niekšelis gavo aukštas pareigas.

Tą pačią minutę troškau išeiti iš darbo. Bet ką daryti? Kur gauti darbo su „sutepta“ biografija? Gaila ką tik baigtų kursų. Be to, konduktorės darbas labai viliojo. Svajojau, važinėdama autobusu, iš arčiau pamatyti gražiąją išsiilgtąją Lietuvą.

Artimieji patarė: „Rizikuok“. Kaip eilinė konduktorė su direktoriumi taip dažnai nesusidursi.

Rizikavau. Tačiau nuolatinis jausmas, jog darbe bet kurią minutę galiu sutikti buvusį savo budelį, kuris dabar mano viršininkas, labai vargino. Konduktore tepajėgiau išdirbti pusę metų. Nesitraukiantis baimės jausmas įveikė. Svajojau tik kuo greičiau gauti švarią darbo knygelę ir ieškoti darbo kitur. Jei direktorius būtų atpažinęs savo tardytą kalinę, galėjo įrašyti į darbo knygelę ką nors negero.

Pasakiau, jog noriu mokytis, o konduktorės darbo valandos nesuderinamos su mokslu. Taip ir išsilaisvinau.

Baigiau buhalterių kursus, pakeičiau darbą. Tačiau praeities „šmėklos“ persekiojo dar ne kartą.

Dirbdama buhaltere Tiekimo bazėje nuėjau į direktoriaus kabinetą parašo. O ten sėdėjo gerai pažįstamas vyrukas. Gimnazijos vakarėliuose jis dažnai mane šokdindavo. Buvo geras šokėjas. Tačiau, kai buvau uždaryta į KGB rūsį, vieną naktį jis atėjo manęs saugoti – pakeitė ankstesnį sargybinį. O 1949 metais, kai mane vežė iš Šiaulių į Vilniaus KGB, jis lydėjo, drauge su kitu ginkluotu sargybiniu.

Naujas susidūrimas su praeitimi. Vėl atrodė, jog širdis nuslydo į kulnus. Mintimis meldžiau Dievo, kad kolaborantas neatpažintų buvusios savo aukos. Laimei, viršininko draugas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, „užsitarnavo“ prekybos įmonės direktoriaus postą, nekreipė dėmesio į eilinę buhalterę.

Šiauliuose norėjau bendrauti su kitais iki lagerio pažintais draugais ir draugėmis. Kartais juos sutikdavau gatvėje. Bet pati užkalbinti nedrįsdavau. O seni pažįstami irgi arba nepažindavo, arba apsimesdavo, kad nepažįsta. Kas aš jiems? Tik nereikšminga, nuo gyvenimo atsilikusi būtybė?

O gal jie tiesiog bijodavo bendrauti su buvusia politine kaline? Kad ir jiems nepriliptų panaši etiketė. Suprantu juos. Kiekvienas tuomet kovojo dėl savo išlikimo. Baiminosi dėl savo šeimos.

Tąsyk, kai nuėjau į saugumą pasiimti apie mano mokslus liudijančių pažymų, nors trėmimai buvo jau pasibaigę, tačiau man, be kaltės nuteistai ir atlikusiai savo bausmę, saugumo viršininkas patarė nekalbėti apie lageryje patirtas skriaudas ir apie tai, kaip sunku įsitvirtinti grįžus į Lietuvą. Esą vėl gali išsiųsti į lagerį kaip dar nespėjusią persiauklėti.

Kartais, prisimindama tą lagerio būseną, kai būdavau visuomet alkana, kai moterys turėdavo dirbti naktimis, o vyrai – dieną, nes jie gali sukilti, o moterys paklusnios lyg avelės, prisimindama miegą ant cementinių KGB rūsio grindų susisukus į savo vasarinį paltuką, klausiu: „Kodėl?" ir „Už ką?“

Atsakymas tik vienas. Ištremdami pačius darbščiausius, protingiausius, tvarkingiausius, brandžiausius, sveikiausius, jauniausius ir labiausiai išsilavinusius Lietuvos žmones sovietai norėjo sunaikinti mūsų tautą. Ir jiems padėjo mūsiškiai. Tie, kuriems netiko Smetonos laikai. Nemažai nusikaltusiųjų tuomet sėdėjo kalėjimuose. Išsilaisvinę jie pasijuto didvyriais. Tie, kurie patys nesugebėjo pasiturinčiai gyventi ir pavydėjo turtingesniems, Dievo apdovanotiems didesniu protu.

Užrašė Regina MUSNECKIENĖ