Noriu papasakoti keistą istoriją, kuri nutiko Kaune gyvenančiam mano pažįstamam Aleksui.

Jis su motina dar prieš karą buvo priverstinai atkeltas gyventi iš Lenkijos į Lietuvą, į Sargėnų kaimą Kauno rajone (dabar jau miesto teritorija).

1942-ųjų pavasarį patvino Neris ir ledai nunešė paupy gyvenusios moters trobą. Geraširdė Alekso motina ją priėmė gyventi į savo ūkį, į nedidelį pastatą kieme - buvusios ratų dirbtuvės patalpas.

Po kurio laiko namas, kuriame gyveno Aleksas su motina, buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės žinion. Aleksas įteisino nuosavybę savo vardu, tvarkingai mokėjo žemės mokesčius. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad miesto archyve nėra jokių dokumentų, kad būtent Aleksas ir jo motina į šį namą prieš daug metų buvo įkeldinti. Todėl ir Alekso nuosavybė į namą buvo panaikinta. Nors jis iki šiol išsaugojęs tuometinio Vykdomojo komiteto raštą, pagal kurį Aleksui ir jo motinai šis namas buvo skirtas.

Alekso motina jau mirusi, todėl dabar jis vienas savo teisybę įrodinėja teismuose. Sekasi sunkiai. Stebina tai, kad moteris, kurią jo motina kadaise iš geros širdies priglaudė savo namų ūkyje, stebuklingu būdu ir nuosavybės reikalus susitvarkė, ir patalpas iš negyvenamųjų į gyvenamąsias pasikeitė. Vadinasi, vieniems teismai priima palankius sprendimus, o kiti turi ne vienus metus bylinėtis. Ir dar neaišku, kuo viskas baigsis. Štai toks teisingumas Lietuvoje.

JONAS, MARIJAMPOLĖ