Visai nebetoli ta gegužės 12-oji. Neturiu abejonių, kad balsuoti eisiu. Balsavimas rinkimuose ir referendumuose nėra šiaip piliečio teisė, o tikra normali prievolė, kurią privalu vykdyti.
Dėl pretendentų į prezidentus neturiu labai aiškios nuostatos. Tas dvejetukas, kurį vis kiša pseudoreitingai, man paprasčiausiai netinka. Iš jų pažadų neverta tikėtis, kad gyvenimas pasikeis. Socialinė atskirtis tik didės, skurstančiųjų skaičius nuosekliai augs, emigracija liks nevaldoma, kaip ir regionų smukimas bei kaimų tuštėjimas. Trečiasis, lyg ir ūkiškas, bet kaip gali užsienio politikai vadovauti nenuspėjamas karštakošis. Tolimesniame ketvertuke yra tik daugmaž tinkamų, nes kiekvienas turi savų pliusų ir minusų. Keturių apjungti neįmanoma. Jei bent rinktumėm prezidentą su viceprezidentu, tai dar kaip nors priderinti kažkurį prie kažkuriuo būtų įmanoma.
O dėl referendumų turiu labai aiškią nuostatą: balsuoti tik ne abiem atvejais. Kodėl?
Nemanau, kad Lietuvos pilietis negali turėti teisės tapti ir kitos valstybės, kurioje ilgokai gyvena, piliečiu. Bet pilietybės referendumo formuluotė sugalvota tokia, kad Lietuvoje gyvenantis žmogus tolesniems įvykiams neturės jokios įtakos, viską spręs tik Seimas, savo nuožiūra priimdamas ir dešimtis kartų taisydamas įstatymus. Tad mes čia, Tėviškėje, liksime kvailelių vietoje.
Esu už tai, kad užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis (nesvarbu - gaunantis ar negaunantis tos šalies pilietybę) gali naudotis tik viena piliečio teise - konsuline pagalba, kai jos prireikia. Kadangi išvykėlis nedalyvauja valstybės gyvenime (turiu omenyje ne tik nuolat akcentuojamus mokesčius, tarnybą armijoje ir pan., bet ir tai, kad jis Tėvynėje savo darbu nekuria jokios vertės, realiai nežino situacijos, nes su ja nekontaktuoja (argi internetiniai puslapiai ar pokalbiai „skaipu“ tas pat kaip realus gyvensenos pojūtis?). Negana to, ilgiau pagyvenęs už Lietuvos ribų neišmokina savo vaikų kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai. Paskui Vyriausybė mūsų pinigėliais ieško, kaip padarius, kad tų sugrįžėlių vaikus integruotų ir tarp bendraamžių, ir apskritai visuomenėje, kai, ko gero, integruoti kokių ukrainiečių ar afrikiečių šeimos vaikus gerokai lengviau ir pigiau.
Kita neigiamo požiūrio į pilietybės referendumą priežastis - dar paprastesnė - diskriminacija. Kodėl ne visi ir visur užsienyje gyvenantys lietuviai turi teisę gauti tos šalies pilietybę, jei atitinka jų įstatymams? Kuo blogesnės Japonija, Pietų Afrika, Brazilija ar net tolimosios Australija su Naująja Zelandija?
Beje, teisūs tie, kurie sako, kad užsienyje gyvenantys ir kas kelerius metus Lietuvon atvažiuojantys poilsiauti ar dantų paremontuoti tautiečiai, kurių vaikai jau lietuviškai nebesupranta, neturėtų mums čia, Lietuvoje, rinkti valdžios. Nes ta valdžia jiems užsienyje ne tik įtakos, bet ir jokios reikšmės neturi, kadangi išrinktieji yra tik ant mūsų galvos.
Beje, pasaulyje, ko gero, yra gerokai daugiau nei 25 valstybės, kurios neleidžia užsienyje gyvenantiems piliečiams balsuoti. Kodėl, ko gero? Todėl, kad nei arabiškų raidžių, nei gausokų azijietiškų rašmenų ar hieroglifų nesuskaitau, tad ir negaliu sužinoti. O Europos Sąjungoje irgi yra neleidžiančių balsuoti gyvenantiems už tėviškės ribų. Dviejų valstybių - Airijos ir Maltos - motyvai tokie patys, kokie turėtų būti ir mūsų, t.y. šios valstybės patyrė ne mažiau reikšmingas emigracijos bangas, kaip ir Lietuva. O čekai ir slovakai, buvę bendroje valstybėje, tokios nuostatos laikosi nuo tada, kai naciai atplėšė nuo jų Bohemiją ir Moraviją. Nei čekai, nei slovakai nenori, kad už juos ką nors spręstų užsieniuose „nutūpę“ tautiečiai.
O Seimo narių sumažinimo klausimas yra išvis kažkoks paistalas. Spręsti reikia tai, ko visų kadencijų seimūnai net nenori spręsti. Jiems net Konstitucinio Teismo nutarimai, jog būtina nustatyti atostogų tvarką ir trukmę, kad už komitetų, komisijų ar plenarinių posėdžių praleidinėjimą neturėtų gauti atlyginimo. Ir apskritai reikėtų ne mažinti seimūnų skaičių, o nustatyti, jog joks įstatymas negali būti priimamas, jei salėje nėra 121 Seimo nario, t.y. tiek, iki kiek siūloma sumažinti.
Mažinti reikia ne Seime, o kitur. Įsigalėjusi praktika, kad įstatymų projektus ruošia ne seimūnai, ne Seimo komitetai, o ministerijų ir jų „pridukterintų“ įstaigėlių biurokratai, kuriems savieji interesai svarbesni už Tautos. Jei Vyriausybei liktų tik biudžeto projekto paruošimas bei Seime paruoštų įstatymų projektų vykdymo galimybių nagrinėjimas, tai ministerijose nebereikėtų apie 22-25 proc. personalo ir kone pusė „dukterinių“ kontorų nunyktų. Tai būtų išlaidų sutaupymas ne dėl 20-ies žmonių, o dėl kelių tūkstančių biurokratų.