Lygiai prieš 25 metus, birželio 3-iąją, Lietuvos SSR mokslų akademijos salėje buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Susidedanti tik iš 35 žmonių. Tačiau šie drąsūs žmonės VEDLIAI sugebėjo inicijuoti istorinį virsmą. Sugebėjo įtikinti okupuotą tautą, kad ji gali ir turi tapti laisva. Sugebėjo mus nuvesti į Baltijos kelią ir nulydėti iki 1990 metų kovo 11-osios.
Kokie turėjo būti šie asmenys charizmatiški, kad savo buvimu galėjo įskelti tokią didžiulę viltį. Pažadinti žmones, jau prisitaikiusius ar jau tikinčius sovietine demagogija. Arba tiek nuo okupacijos nukentėjusius, kad tapo palaužti. Nedrįstantys priešintis. Ir nepatariantys priešintis savo vaikams. Nes, Dieve neduok, vėl mus išveš į Sibirą.
Birželio 3-ioji yra labiausiai ištrinta mūsų istorinė data. Nutylimas ar nepakankamai įvertinamas tas tikrasis lietuviško lūžio taškas. Ta akiplėšiškai įsižiebusi drąsa. Nes dabartiniai mus valdantys veikėjai tada tos drąsos neturėjo. Jų Mokslų akademijos salėje tada nebuvo. Vieni dar buvo per jauni ir tik vėliau tapo nė kiek savo kailiu nerizikuojančiais mūsų VALDYTOJAIS. Kiti buvo bailūs, prisitaikę ir šiltai prakiurksojo tą Lietuvos istorinį virsmą. Galbūt Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmones išvadinę kvailiais. Nes tada buvo taip madinga kalbėti, kad esame tik menkos blusytės prieš didžiulę imperiją. Esą jei vengrams, čekams nepasisekė, tai ir mums nepasiseks. Sutraiškys sovietų tankai.
Kokia buvo charizmatiška ta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kad milijonai gyventojų, ir ne tik lietuvių tautybės, nustojo bijoti. Tapo akiplėšiškai išdidūs. Akiplėšiškai organizuoti. Sąjūdžio skyriai steigėsi net atokiausiuose, mažiausiuose miesteliuose. Lietuva pajudėjo į laisvę su roko maršais. Jos buvo jau neįmanoma sustabdyti.
Ar ne gėda dabartiniams mūsų valdytojams-vadybininkams prieš tą jau gramzdinamą, niekinamą tautą? Ar ne gėda pažiūrėti dar gyviems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams į akis? Atgimimo neliko. Atgimimas sustojo. Žmonės tai pajuto. Žmonės išvažiuoja. Tik niekada negalvokime, kad dingo mūsų idealai. Jie tik buvo per skaudžiai nuvilti. Nes kai valstybę puola valdyti per godūs ar per didelės vidutinybės, jie idealizmo neskatina. Vidutinybė išrūšiuoja piliečius į „budulius“, „runkelius“, „nepritapėlius“, „pašalpininkus“, „mokesčių mokėtojus“, „darbo jėgą“, o pati ieško, prieš ką galėtų keliaklupsčiauti. Nes vidutinybių genuose yra slaptojo sadomazochizmo ir liokajiškumo. Ji visada pasiruošusi atsiduoti stipresniam ir turtingesniam. Nesvarbu - Maskvai, Briuseliui, Varšuvai. Svarbu, kad gali uodegą vizginti, o kai stipresnis bara - pabrukti. Tad ir dabar taip ruošiamės maskaradiniam ES pirmininkavimui, tarsi tai būtų mūsų gyvybės ar mirties klausimas. Nors daug svarbesnis reikalas - išsaugoti savo valstybę. Vidutinybėms drąsių žmonių prieš 25 metus atneštą ant lėkštutės ir jau baigiamą sukramtyti. Iš laisvos Lietuvos jau daromos tylios kapinės, kur bus suvežamos emigravusiųjų urnos. O birželio 3-iosios maršas vis tyliau skamba.
