Jei Lietuvoje gyventų Ostapas Benderis ir Kisa, jie tikrai neplušėtų statybose. Siektų baltų darbų. Su fantazija. Valstybės tarnyboje kažin ar užsibūtų, nes Kisa neišsėdėtų iki dienos pabaigos. Tad kas liktų Ostapui? Atsižvelgus į Lietuvos aktualijas. Tik steigti viešąją įstaigą. Pavadinti ją institutu, fondu ir t.t. Prisijungti prie užsienio fondų. Ir pradėti vykdyti misijas. Regėti ateities vizijas. Nes už misijas, vizijas pinigus moka.
Kokią misiją pasirinktų Ostapas? Švietėjišką. Nes ji abstrakčiausia. Kilogramais ir metrais neapskaičiuosi. O galingasis civilizuotasis pasaulis, vien išgirdęs apie švietėjiškas „tamsiųjų tundrų“ misijas, iškart puola tokias misijas remti. Todėl Ostapas su Kisa labai maloniai gyventų. Rašytų projektėlius. Braižytų įvairiausias lenteles. Skaičiuotų indeksus. Jei Kisai nepavyktų suskaičiuoti dėl menko proto indekso, Ostapas bet ką į lenteles pripaišytų. Kad tik būtų kraupiau.
Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, tame pačiame name įsikūrę Pilietinės visuomenės institutas, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Atviros Lietuvos fondas (ALF), viešoji įstaiga Šiuolaikinių didaktikų centras ir „Transparency International“ Lietuvos skyrius. Visos šios įstaigos vykdo Lietuvos piliečių švietimo, ugdymo misijas. Kyla klausimas. Jei misija iš esmės ta pati - ugdyti, šviesti pilietinę visuomenę, tai kurių galų išsibėgioti į atskirus to paties namo kioskus? Ostapas į šį klausimą atsakytų - gerbiamieji, klystate. Kuo daugiau kioskų skirtingais pavadinimais, tuo daugiau gaunama finansavimo. Ir dar daugiau viešųjų pilietinio švietimo institutų prikurtų. Pvz., „Badas“, „Adas“, „Das“, „As“, „S“, „Laimės ir Laimo ligos ministerija“. Ir taip užverstų švietėjišką rinką projektais, kad piliečiai tuose projektuose bei misijose, vizijose visiškai susipainiotų. Na, ir kas? Svarbu, kad vizijų autoriai neskursta.
Kai žmogus dirba, jis pasiekia kažkokį rezultatą. Išmūrija sieną. Sukala tiek ir tiek taburečių. Nutapo tiek ir tiek paveikslų ir t.t. Kai kurie fondai ir institutai veikia Lietuvoje vos ne du dešimtmečius. Jei jie iš tikrųjų veiktų, bent pusė Lietuvos jau būtų tapusi jų ugdytiniais. Naujaisiais pilietinės visuomenės žmonėmis. Nekorumpuotais. Žinančiais savo teises. Su neiškraipytomis suaugusių ir vaikų teisėmis, laisvėmis. Pilietiškai reiklūs valdžiai. Ar taip yra? Ne, taip nėra. O jei nėra, vadinasi, tie institutai skirti tik veiklų imitacijai. Bruzdėjimui tik dėl bruzdesio. Susikurtos darbo vietos - ir tiek. Gaila intelekto. Eikvojamo taip tuščiai. Be jokios atsakomosios grąžos. Kažin ar gatvėje užmynė ant bent vieno savo vizijų, misijų piliečio. Ar ant Platono. Nes kai pluši utopijose, lengviau sutikti Platoną nei dabarties žmogų. Bet pabandyk tokius veikėjus pajudinti. Iškart užklyks, kad tamsuoliai, reakcionieriai trukdo atlikinėti misijas. Itin taurias. Europines. Valstybės kakton įsegtų dar blogesnį indeksą. Nes kol į Lietuvą dar plūsta finansinės pagalbos srautai, visada bus ir tų srautų surinktuvų. Srautams išsekus, grūsis prie kitų ėdžių.