"Respublikos" redakcijos skiltis

Jeigu pasakyčiau, kad maždaug tuo pat metu į purvą kniubo abi mūsų vyraujančios religijos, būčiau visiškai neteisus. Katalikų bažnyčia klesti ir rengiasi dar labiau klestėti, besigviešdama į Vilniaus universiteto turtus. O ir krepšinis, netikėtai tokių gražių pergalių Turkijoje priskynęs, vėl, kaip ir per Atgimimą, kelia mus, pesimizme paskendusius ar optimizmo svetur ieškoti išklydusius, skrydžiui į šviesią Lietuvos ateitį.

Purvan kniubo ne abi mūsų bažnyčios. Kniubo abiejų hierarchai. Tik gal ne patys patys kardinolai Bačkis su Garastu, o greičiau arkivyskupai Tamkevičius ir Balčiūnas.

Apie tai, kaip arkivyskupas katalikas, susimirksėjęs su kuo nors, pavyzdžiui, Landsbergiu ir (ar) Juknevičiene, išsigando mirusio Brazausko, Lietuvoje jau išanalizuota skersai išilgai. O štai to, ką kitos bažnyčios arkivyskupas Balčiūnas, susimirksėjęs su kardinolu Garastu, surezgė Stambule, visuotinė analizė dar tik prasideda.

Tai, kad mūsų krepšininkų pergalės Turkijoje daugeliui buvo netikėtos, mes nekalti. Tokioms nuotaikoms mus parengė Krepšinio federacijos hierarchai. Po jų visiškai nesėkmingų bandymų verbuoti žaist už Lietuvą Žydrūną Ilgauską, Ramūną Šiškauską, Marijoną Petravičių, Rimantą Kaukėną, brolius Lavrinovičius, Darių Songailą visi beviltiškai nuleidome nosis. Ir tuomet nosį pakėlė Garastas, suradęs genialią išeitį: “Veteranų atsisakymas žaisti rinktinėje bus gera proga ją atjauninti”.

Šita geniali išeitis man labai priminė kitą genialią išeitį, kurią pasiūlė mūsų diplomatų hierarchas Audronius Ažubalis. Matyt, įsitikinęs, kad valstybė emigracijos jau nebesustabdys, nusprendė kurti “Globalios Lietuvos” strategiją. Ir Ažubalio, ir Garasto atvejai - tai elementarūs Lietuvos kapituliacijos aktų pasirašymai. Tik Ažubalis dar viešai tos kapituliacijos nepripažino, o Garastas - jau. Tomis pačiomis dienomis, “suradęs progą” atjauninti rinktinę, Garastas praleido progą patylėti: “Iš “Lietuvos ryto” mes į rinktinę galime paimti du žaidėjus - Gecevičių ir Jomantą. Iš Kauno “Žalgirio” - na, Pocių ir Kalnietį. O jie gali pasaulio ir Europos čempio-nate žaisti kaip reikia? Aš abejoju. Bet dalyvauti Lietuvai pasaulio čempionate - reikia”.

Taigi šiandien, nepaisant, kaip toliau Turkijoje seksis mūsų berniukams (jeigu “anuos” Garastas vadina veteranais, “šituos” tenka vadinti berniukais), vienas dalykas jau aiškus: jų fantastiškos pergalės pasaulio čempionate pasiektos NE LIETUVOS KREPŠINIO FEDERACIJOS DĖKA, O NEPAISANT FEDERACIJOS!

Gaila, Garastas, o ypač Balčiūnas, šito, matyt, nepajėgia suvokti. Suvoktų - nebūtų Balčiūnas ėmęs kaltinti Šarūno Marčiulionio būtais ar nebūtais dalykais. Visuomenei šiandien visiškai neįdomu - davė federacija Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijai šimtą tūkstančių litų ar ne. Visuomenei pikta, kad tokiu metu, kai Lietuvos krepšinis triuškina pasaulį, kažkokie išsišokėliai drumsčia mūsų džiaugsmą, skaldo mūsų krepšinio visuomenę. Niekaip nepajėgiame suburti pilietinės visuomenės, o krepšinio visuomenę turėjome ir turime visada. Tai ar Krepšinio federacijos misija ir ją skaldyti?

Puikiai suprantu Šarūną, kuris negali nutylėti, nes negali pakęsti netiesos - jis visą laiką buvo geležinis kovotojas. Bet juk čia nėra su kuo kovoti! Su Balčiūnu? Lietuvos krepšinio legenda - su Balčiūnu...

Ir vis dėlto kodėl Balčiūnui prireikė pareikšti savo kaltinimus Marčiulioniui tada, kai mūsų berniukai Turkijoje pradėjo savo triumfo žygį? Man atrodo, atsakymą į šį klausimą davė Garasto ir Balčiūno siurprizas, kurį jie tik ką pateikė Lietuvai ir Europai. Sekmadienį Stambule vykusiame “FIBA Europe” valdybos ir vykdomojo komiteto posėdyje jiedu pasiūlė šalių, dalyvausiančių 2011 m. Europos čempionate, skaičių padidinti nuo 16 iki 24. Š.Marčiulionis jau ne pirmą mėnesį viešai kelia abejones, ar dėl mūsų Krepšinio federacijos vadovų organizacinių “gebėjimų” nenukentės 2011 m. Europos čempionatas Lietuvoje ir ar neteks ne pačiai turtingiausiai Europos valstybei po čempionato skausmingai srėbti Krepšinio federacijos užmaišytos košės, kai ateis metas už košę mokėti. Taigi pasinaudodami netikėtomis mūsų berniukų pergalėmis Turkijoje, košės virėjai sumanė Marčiulionio mušamą pavojaus varpą “amortizuoti”: “Tu tik žiūrėk, Lietuva, - mūsų dėka krepšininkai skina pergalę po pergalės, o kažkoks Marčiulionis drumsčia vandenis...”

Nemanau, kad Marčiulionis juos drumsčia. Gal greičiau rodo pirštu į kitų drumsčiamus vandenis. Ir į košę. Garsiai rodo. Tik Šarūnas mus perspėjo dar nežinodamas, kad į Lietuvą atvažiuos ne 16, o 24 šalys - komandos ir jų aistruolių kariuomenės. Vadinasi, dabar košės bus nepalyginti daugiau. Ir kas ją paskui, po čempionato, srėbs? Balčiūnas? Vyriausybė? O gal ir šįkart Lietuvos pensininkai?..